Tikriausiai jau girdėjoje, kad demokratų partijos atstovų JAV Kongreso Procedūrų komitete iniciatyva buvo parengtos taisyklės, kuriomis siekiama, kad 117-ojo JAV kongreso darbe būtų naudojama lyčiai neutrali kalba (genderless language).
Pagal pasiūlymą, kurį pristatė Kongresų Rūmų pirmininkė Nancy Pelosi, siūloma formuoti lyčiai neutralius pareigybių pavadinimus. Kadangi anglų kalboje daiktavardžiai nekaitomi giminėmis ir vyrišką daiktavardį galima atpažinti tik iš priesagos „man“, todėl, pvz., vietoj „Chairman“ atsiranda „Chair“, „ombudsmeną“ siūloma vadinti sutrumpintai „ombudsu“. Jau ir iki taisyklių įvedimo atsiranda kuriozų, pvz., atidarant šios kadencijos Kongresą malda buvo užbaigta ne fraze „Amen“, o „a-men“ ir „a-woman“, nepaisant to, kad žodis amen niekaip su lytimi nesusijęs.
Tačiau čia nesustota: siūloma Kongreso darbe (t.y. tiek kalboje, tiek raštuose) keisti visas šeimos ryšius išreiškiančias sąvokas, pažyminčias lytį ir kraujo giminystės ryšius, pvz.: „father“, „mother“ (tėvas ir motina) keisti „parent“ (lietuviškas atitkmuo būtų gimdytojas), „son“ ir „daugther“ (sūnus ir dukra) – į „child“ (vaikas), „brother“ ir „sister“ (brolis ir sesuo) – į „sibling“ (tų pačių gimdytojų vaikai). Aiškinama, kad tokio pasiūlymo tikslas – atsižvelgti į visas lyties tapatybes.
Kas nežino, gali pasiskaityt plačiau straipsnyje („On genderless language in the U.S. Congress“), o aš norėjau pasidalyti, mano galva, pora svarbių įžvalgų iš jo, kurios paaiškina, kodėl politikui yra svarbu aiškiai sakyti tiesą, įvardyti dalykus tokius, kokie jie yra.
Australijos dienraščio „Spectator“ apžvalgininkės Nicola Wright teigimu, kalba yra „priemonė, kurios padedami mes komunikuojame tiesą, paremtą žodžių prasmėmis, dėl kurių sutarėme“ (language is „the means by which we communicate truth based on agreed upon meanings for words“). Pratęsiant jos mintį, be kitų dalykų, tai reiškia, kad atsisakyti su lytimi susijusios kalbos, keisti kalboje vartojamų sąvokų (‘lytis’, ‘šeima’) turinį ar net nutylėti, koks jis yra (Lietuvos politikų atvejis), yra ne kas kita, kaip atsisakyti komunikuoti tiesą, paprastai sakant – meluoti.
Ji taip pat pabrėžia, kad kalba nėra politikų nuosavybė – tai bendras žmonijos turtas. Todėl politikai negali vienašališkai nustatinėti jo turinio, kaip ir įpareigoti kitus jį naudoti. „Tokiu būdu kontroliuoti kalbą reiškia paneigti tiesos paiešką, pakeisti patį būdą, kuriuo mes mastome ir suvokiame pasaulį“. Ir kadangi „kalba atsiranda bendruomenėje, investuojant visiems bendruomenės nariams, todėl ji yra bendroji žmonių nuosavybė. Todėl valdžia neturi prerogatyvos nuleisti visuomenei kalbą iš viršaus“