lrt.lt
Konstitucinis Teismas praeitą savaitę pateikė išvadą, jog Stambulo konvencija neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Turbūt tiek vienoje, tiek kitoje barikadų pusėje esantys nelabai tikėjosi kitokio sprendimo. Taip pat akivaizdu, jog norėto efekto šis Konstitucinio Teismo sprendimas neatnešė. Nepaisant palankios Konstitucinio Teismo išvados, valdantiesiems nepavyko įtraukti Stambulo konvencijos ratifikavimo į Seimo pavasario sesijos darbų programą.
Atrodo, jog vienintelis dalykas, kuriam šis sprendimas padarė įtaką, tai Konstitucinio Teismo reputacija visuomenės akyse. Beveik neabejoju, kad jei dabar būtų atlikta apklausa dėl pasitikėjimo Konstituciniu Teismu, rezultatai būtų prasčiausi per visą istoriją. Didžiosios visuomenės dalies akyse šis Teismas yra politizuota institucija, vykdanti valdančiosios koalicijos užsakymus. O po išvados Stambulo konvencijos klausimu, ši nuomonė tik sutvirtėjo.
O kaip gali galvoti kitaip, jei Konstitucinis Teismas, tradiciškai ilgai sprendžiantis visas jam patikėtas bylas, šį kartą buvo itin operatyvus? Sprendimą nagrinėti Seimo narių kreipimąsi jis priėmė praeitų metų spalio 13 d., šių metų kovo 5 dieną pradėjo ją nagrinėti, o jau kovo 14 d. paskelbė išvadą, t.y. tam užtrukęs tik penkis mėnesius. Žinant, jog bylos Konstituciniame Teisme nagrinėjamos eilės tvarka, kaip ir tai, kad šiuo atveju nebuvo Konstitucinio Teismo įstatyme numatyto pagrindo bylą nagrinėti ne eilės tvarka, kyla daug klausimų. Ir grynas atsitiktinumas, jog Konstitucinio Teismo sprendimas buvo paskelbtas kaip tik tą dieną, kai Seimas sprendžia dėl Stambulo konvencijos įtraukimo į pavasario darbotvarkę. Kaip sakoma, kam nepasitaiko?
Be abejo, Konstitucinis Teismas neturėtų pataikauti nei žmonių, nei politikų nuomonei. Tačiau priimant tokius sprendimus yra labai svarbus procesinis teisingumas. O jo sprendžiant šį klausimą aš pasigedau.
Išvada dėl Stambulo Konvencijos nėra tik eilinis išaiškinimas apie valdžių galių pasidalinimą, pvz. apie tai, kaip pagal Konstituciją turėtų būti skiriami ambasadoriai. Šio klausimo vienoks ar kitoks išrišimas neabejotinai turės didelę įtaką visuomenės gyvenimui. Stambulo konvencijos atžvilgiu visuomenė yra itin įjautrinta ir susiskaldžiusi. Todėl jį sprendžiant nebuvo galima apsiriboti tik techniniu jo svarstymu už uždarų durų, neišklausant visuomenės ir neduodant jai pasisakyti. Taip elgtis, kaip pasielgė Konstitucinis Teismas, nebuvo demokratiška.
Ar buvo galima pasielgti kitaip, kad visuomenei nekiltų klausimų dėl šios svarbios institucijos instrumentalizavimo ir politizavimo? Tikrai taip. Pirmiausia, jis galėjo pasirinkti šį klausimą nagrinėti ne rašytinio, o žodinio proceso tvarka. Tą padaręs, jis galėjo pakviesti į posėdį suintresuotus asmenis (kurie, plečiamai aiškinant įstatymą, galėtų apimti ir Vyriausybę, ir prezidentą), taip pat ekspertus.
Ketvirta, jis galėjo pakviesti visuomenės atstovus pateikti savo rašytines nuomones. Visa tai jis galėjo padaryti, bet – nenorėjo. Skirtingai negu Bulgarijos Konstitucinis Teismas, kuris priėmęs sprendimą nagrinėti Stambulo Konvencijos atitikties Konstitucijai prašymą, pirmiausia sudarė byloje suinteresuotų institucijų sąrašą, kurias pakvietė būti proceso šalimis ir pateikti nuomonę, o tada viešai pakvietė nevyriausybines organizacijas ir žymius teisės mokslo ir praktikos specialistus pateikti rašytinius pareiškimus ir teisines nuomones.
Ir čia kyla klausimas, kurios šalies institucija buvo demokratiškesnė: Bulgarijos Konstitucinis Teismas, jo priimto sprendimo kritikų apkaltintas darbu Kremliui, ar Lietuvos Konstitucinis Teismas, net nesvarstęs galimybės leisti visuomenei šiame procese dalyvauti arba jį bent jau stebėti?
Bulgarijos Konstituciniam Teismui savo nuomones pateikė visos suinteresuotos organizacijos, pradedant moterų teisių gynėjais ir baigiant už tradicines vertybes pasisakančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis. Buvo pateiktos net trys teisės daktarų raštiškos teisinės nuomonės. Savo poziciją pateikė ir suinteresuotos šalys: Bulgarijos Respublikos prezidentas, užsienio reikalų ministras, teisingumo ministras, sveikatos apsaugos ministras ir Valstybinė vaiko teisių apsaugos agentūra. Ir įdomu tai, jog jų nuomonės Konvencijos klausimu išsiskyrė, kaip ir turi būti demokratinėje visuomenėje.
Tarpusavyje gretinant Bulgarijos ir Lietuvos Konstitucinių teismų išvadas, į akis krenta vienas panašumas. Jie abu pastebėjo, jog deklaruojami Konvencijos tikslai atitinka šalių konstitucines nuostatas. Bulgarijos Konstitucinis sako: „Deklaruoti Konvencijos tikslai visiškai atitinka pagrindinius Bulgarijos Respublikos konstitucinius principus.“ Lietuvos Konstitucinis Teismas kartoja tą patį: „tiek Konvencija, skirta kovai su smurtu prieš moteris ir su smurtu artimoje aplinkoje, skatinant užtikrinti tikrąją moterų ir vyrų lygybę, kaip būtiną prielaidą smurtui prieš moteris mažinti, tiek Konstitucija <..> siekiama tų pačių visuotinai reikšmingų tikslų.“
Tačiau skirtingai negu Lietuvos Konstitucinis Teismas, bulgariškasis jo analogas neapsiribojo tik Konvencijos nuostatų aiškinimu Konvencijoje deklaruojamų tikslų kontekste, bet ją vertino struktūriniu, vidinio suderinamumo požiūriu ir konstatavo, jog „Konvencija, nepaisant jos neginčijamų teigiamų aspektų, yra viduje prieštaringa ir šis prieštaravimas joje sukuria du sluoksnius. Taigi dalies jos nuostatų turinys peržengia deklaruojamus Konvencijos tikslus ir jos pavadinimą.“
Kitaip nei Lietuvos Konstitucinis Teismas, Bulgarijos Konstitucinis Teismas atpažino, jog Stambulo konvencija sudeda į vieną du – smurto prieš moteris ir transseksualių asmenų nediskriminavimo – klausimus, kurie turėtų būti svarstomi ir sprendžiami atskirai. Jis atkreipė dėmesį, kad Konvencijos dizainas – neleidimas daryti išlygų – ją ratifikuojančiai šaliai nariai neleidžia šių klausimų atskirti.
Bulgarijos Konstitucinio Teismo vertinimu, ratifikavus Stambulo Konvenciją, Bulgarijos Respublika pagal jos 4 straipsnio 3 dalies reikalavimus turėtų sukurti procedūras, užtikrinančias ne biologinės lyties teisinį pripažinimą, o tai ir prieštarauja šalies Konstitucijai.
Lietuvos Konstitucinis Teismas apsiribojo Konvencijos nuostatų aiškinimu Konvencijoje deklaruojamų tikslų kontekste. Pasirinktas interpretacinis modelis leido Lietuvos Konstituciniam teismui konstatuoti, jog „iš Konvencijos kylantys įsipareigojimai, tiek, kiek jie susiję su ginčijamų Konvencijos nuostatų taikymu, negali būti laikomi nesuderinamais su Konstitucijos nuostatomis.“ Kitaip nei teigia kandidatas į prezidentus Dainius Žalimas, Konstitucinis Teismas nepasakė, kad Stambulo Konvenciją ir Lietuvos Konstituciją sieja bendros vertybės. Jis tik pasakė, kad šias vertybes galima suderinti.
Šiuo aiškinumu Lietuvos Konstitucinis Teismas nebuvo originalus. Dar 2020 m. Europos Teisingumo Teismas, spręsdamas dėl ES prisijungimo prie Stambulo konvencijos galimybės, būtent taip formulavo klausimą ES šalims narėms: ar nėra neįmanoma suderinti Stambulo Konvenciją su šalių narių konstitucinėmis normomis. Klausimo formuluotė buvo išties sukta. Juk gerai panorėjus, viską galima suderinti. Neatsitiktinai nė viena iš ES šalių narių, pateikusių savo nuomonę ETT, taip ir nesugebėjo įrodyti, jog egzistuoja absoliutus neįmanomumas ratifikuoti Stambulo Konvenciją.
Lietuvos Konstituciniam Teismui nematyti prieštaravimo tarp Stambulo Konvencijos nuostatų ir Lietuvos konstitucijos normų leido operacinis skirtingų teisių ir interesų derinimo principas, įtvirtintas Konstitucinio teismo doktrinoje. Tačiau skirtingų teisių ir interesų suderinimo principas yra efektyvus tada, kai egzistuoja konsensusas dėl pamatinių žmogaus teisių sąrašo, o jame įtvirtintos teisės neprieštarauja viena kitai. Toks konsensusas egzistavo po Antrojo Pasaulinio Karo, tačiau 21 a. pradžioje, kai į šalių teisines sistemas pradėjo skintis kelią taip vadinamos išvestinės teisės, kurių nebuvo pirminiame žmogaus teisių sąraše, šio principo taikymas tapo problemiškas.
Šios teisės yra prieštaringos ir jas yra sunku, o kai kuriais atvejais ir neįmanoma suderinti. Bandymas tai daryti gimdo absurdiškus teisinius precedentus, kaip pvz. Airijoje, kurioje po 2015 m. referendumo į Konstituciją greta ten įtvirtintos šeimos sampratos, pagal kurią šeima yra prigimtinis institutas, o ne socialinis konstruktas, buvo įrašyta nuostata, jog santuoką gali sudaryti vienos lyties asmenys.
Nepaisant to, mūsų Konstitucinis Teismas yra linkęs vadovautis iliuzija, kad viską galima suderinti. Galima suderinti ir žmogaus gyvybės apsaugą ir teisę į abortą, galima suderinti aiškinimą, jog egzistuoja tik dvi lytys ir pareigą pripažinti asmens pasirinktą lytinę tapatybę, galima suderinti prigimtinį santuokos ir šeimos pobūdį ir vienos lyties asmenų „šeimas“.
Tačiau tiesa ta, jog yra dalykų, kurie negali egzistuoti vienu metu, kaip kad vienu metu negali būti ir išsaugota negimusio kūdikio gyvybė, ir užtikrinta absoliuti moters teisė į kūno autonomiją. Ir yra dalykų, kurių negalima suderinti, kaip kad negalima suderinti Ukrainos noro išsaugoti savo teritorinį vientisumą ir Rusijos norą atkurti buvusią sovietinę imperiją. Tokiais atvejais neišvengiamai tenka rinktis.
Tai suprato Bulgarijos Konstitucinis Teismas, bet deja, nesupranta mūsiškis. Jis tebegodoja apie laikus, kada „vilkas viešės pas avį, leopardas gulsis su ožiuku.“ (Iz 11, 19). Kitaip tariant, jis sau priskyrė konstitucinio mesijo vaidmenį.