Veidaknygė
Nors esu Nacionalinio susivienijimo narys, man skauda dėl to, kas vyksta pas tautininkus ir centristus.
Vadinamųjų ,,opozicinių jėgų” vienijimosi klausimas yra amžina diskusijų ir ginčų tema. Tokių jėgų vienybė iš esmės laikoma stebuklingu ginklu, galinčiu pakeisti Lietuvos padėtį ir jos politinės raidos kryptį. Tautos ir teisingumo partijos atvejis rodo, kur veda ši akla „vienijimosi dėl vienijimosi” politika.
Jei vienijimasi ne politinės ideologijos pagrindu, jei nedaroma skrupulinga narių atranka, bet priimami visi su visais, anksčiau ar vėliau į vidų patekęs populistinis pradas (Sąjūdžio laikais tai buvo megztosios beretės) partijoje pradeda imti viršų ir sugriauna partiją iš vidaus. Taip dabar atsitiko su Tautos ir teisingumo partija, kuri norėdama turėti atstovą Seime, į savo kiemą įsileido – nepabijosiu tų žodžių – politinę kiaulę Gražulį. Kuris ne tik partijai prikiaulino, bet ir, kaip aiškėja iš Mariaus teksto, siekė ją instrumentalizuoti savo asmeniniams tikslams.
Marius savo straipsnį užvadino prognozuotos skyrybos. Čia jis gudrauja. Dar prieš metus buvo kalbėta kitaip ir pirštais rodyta į Nacionalinį Susivienijimą. Visgi garbė jam, kad yra sąžinigas ir įvardina pagrindinę priežastį: tai, kad populistinis ir idealistinis pradas iš tiesų negali sugyventi. Vyro palaidūno ir pareigingos žmonos sąjunga gali laikytis tik tol, kol pastaroji supranta, jog yra verta geresnio gyvenimo.
Čia atvejis, kai mažiau yra daugiau.