Jei XX a. pabaiga buvo klasikinio liberalizmo pergalės metai, tai XXI a. pradžioje stebime marksizmo ideologijos atgimimą pasaulyje. Kultūrinio marksizmo forma, dar vadinama leftizmu, šiuo metu dominuoja tradiciškai konservatyviose JAV, Europoje siekiama juridiškai perrašyti ES politinę tapatybę prisidengiant ES institucijų pertvarka. Simpatijomis marksizmui pasižymi ir dabartinis pontifikas, turintis iliuziją, jog krikščionybę galima reintegruoti į ES per marksistinę (re)interpretaxiją.
Marksizmo doktrinos gajumas reikalauja gilintis į šį reiškinį ne iš istorinės perspektyvos, bet suprasti jį kaip politinę ideologiją. To vedinas paėmiau į rankas lenko Andrzej Walicki knygą „Marksizmas ir šuolis į laisvės karalystę“ (Mintis, 2005).
Įvade autorius rašo, jog „Lenkija gausiai dokumentuoja komunizmo nusikaltimus, bet vaizduodama komunistinę ideologiją dažniausiai slysta paviršiumi ir tampa bejėgė jos didžiulio ir ilgalaikio patrauklumo daugelyje pasaulio šalių akivaizdoje“.
Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie Lietuvą, kuri nors ir priėmusi viešųjų erdvių desovietizacijos įstatymą, iš esmės supranta komunizmą kaip istorinį reiškinį ir nemato jo transformacijų šiuolaikiniame pasaulyje ir jo apraiškų dabartinės valdžios politikoje.
Walickis tai sieja su polocentrizmu, linkusiu absoliutinti patirtį kartos, tapatinusios komunizmą su septintojo ir aštuntojo dešimtmečio Lenkijos Liaudies Respublikos partokratija. Nepaisant to, jog Lietuvos trauminė patirtis yra didesnė, tokio suvokimo esama ir Lietuvoje, ypač tarp kartos, gimusios ir augusios jau po Stalino represijų, ir siejančios sovietmetį su technokratiniu Sniečkaus ir jo įpėdinių valdymu.
Walickis teigia, kad požiūrio į komunizmą modeliavimas pagal istorinę patirtį neleidžia suprasti marksizmo kaip reiškinio. Pvz., mes nesuprasime to, kokią didžiulę įtaką komunistinė ideologija turėjo pirmojo pokario dešimtmečio prancūzų intelektualams, kuriems „komunizmas buvo pasaulio viltis, kovos su amerikonizmu sąjungininkas, vakarietiškos svajonės apie filosofų valdžią įsikūnijimas.“
Iš tiesų, po II Pasaulinio karo dėl Europos ateities varžėsi dvi politinės ideologijos: komunizmas ir krikščioniškoji demokratija. Pradžioje laimėjo krikščioniškoji demokratija, kurios kūdikiu buvo Europos anglių ir plieno bendrija (ES pirmtakas). Tačiau Europoje visada išliko galingos antikrikščioniškos jėgos, kurios laikėsi šešėlyje ir laukė savo valandos, kol galės pakeisti integracijos vertybinį pagrindą ir bendrąją kryptį. Tai buvo iš europinių kompartijų ir kitų radikalių kairiųjų sambūrių susiformavusi leftistinė politinė srovė, kuri išėjo į dienos šviesą EEB virstant politine Europos Valstybių Sąjunga su viršnacionalinėmis institucijomis. Kuri dabar dominuoja ES ir siekia perrašyti ES tapatybę.
Tik suvokdami marksizmą kaip doktriną, o ne kaip istorinį reiškinį, suprasime Europoje įvykusios katastrofos mastą, pasireiškiančią tuo, kad Europos Liaudies frakcijai EP, tradiciškai vienijančiai konservatyvias politines jėgas, priklausantys atstovai (įskaitant ir Lietuvos) balsuoja už iš esmės marksistines ES sutarčių pakeitimo nuostatas.
Walickio knyga vaizduoja komunizmą kaip gigantišką bandymą suformuluoti ir įgyvendinti tam tikrą laisvės koncepciją – alternatyvią liberalizmui, paradimiškai jai priešingą, nesutaikomą su individo laisve arba „tiesiog laisve“. Šios koncepcijos esmė buvo sumanymas išvaduoti žmogų iš rinkos ekonomikos „aklųjų jėgų“, visiškai eliminuoti rinkos tipo spontaniškų prisitaikymų tvarką ir pakeisti ją viską apimančios, tikslinės organizacijos racionalia tvarka.