Taip teisingai išgirdote. Ir tai reiškia ne tai, kad Vyriausybė nesusidoroja su pandemijos valdymo iššūkiu. Tai reiškia, kad jos siūlomi sprendimai iš tiesų yra ne jos sprendimai. Lietuvos vyriausybė tik įgyvendina atsako į pandemiją priemones, bet kokios jos ir kaip jas taikyti – nustato ne ji.
Kitaip tariant, ji neužsako muzikos. Ji tik ją groja.
Kodėl taip sakau? Covid-19 yra pasaulinė pandemija, valdoma pasauliniu lygiu.
2020 m. sausio 3 d. Kinija pranešė Pasaulio sveikatos organizacijai apie „nežinomos virusinės pneumonijos“ protrūkį Uhane. 2020 m. kovo 11 d. PSO COVID‐19 paskelbė pandemija.
Kinija tai padarė vadovaudamasi Tarptautinėmis sveikatos priežiūros taisyklėmis (2005), pagal kurias yra privaloma pranešti apie bet kokį šalyje įvykusį užkrečiamųjų ligų protrūkį. Remdamasi tokiu pranešimu ir įvertinusi, ar įvykis kelia tarptautinio masto riziką visuomenės sveikatai, PSO turi teisę paskelbti apie tarptautinio masto ekstremalios visuomenės sveikatai situacijos nustatymą, o taip pat nustatyti bet kokias laikinas rekomendacijas, taip pat tokių rekomendacijų pakeitimus ir nutraukimą, apie ką, kartu su Ekstremalių situacijų komiteto nuomone, yra informuojamos šalys narės.
Lietuva taip pat yra ratifikavusi šias taisykles[1]. Pagal jas ji taip pat turi pranešti apie užkrečiamų ligų protrūkį (tai reguliuoja LR SAM įsakymu patvirtintas Informacijos apie ekstremalias visuomenės sveikatai situacijas, keliančias tarptautinį susirūpinimą, rinkimo, vertinimo ir teikimo Pasaulio sveikatos organizacijai tvarkos aprašas [2]).
Negana to, nors sveikatos priežiūra priklauso išimtinei ES šalių kompetencijai, tačiau pagal Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo Europos Sąjunga turi ribotą kompetenciją visuomenės sveikatos srityje, kurią įgijo įsigaliojus vadinamajai Lisabonos sutarčiai (2009). Tai reguliuoja Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 6 ir 168 straipsniai [3].
2013 m. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu buvo suformuota ES lygmens veiksmų, kuriais siekiama kovoti su tarpvalstybinio pobūdžio grėsmėmis sveikatai, įskaitant ir pandemijas, teisinė sistema [4].
Ji neatsirado ant tuščio pagrindo: jos pirmtake buvo Europos Bendrijoje egzistavęs užkrečiamųjų ligų epidemiologinės priežiūros ir kontrolės tinklas Bendrijoje, įkurtas 1998 m. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 2119/98/EB.
Pagal šią sistemą ES suteikiamas paramos bei koordinavimo vaidmuo ir nustatomi teisiniai įpareigojimai valstybėms narėms įvairiose srityse, įskaitant įspėjimus, priežiūrą, pasirengimą ir reagavimo koordinavimą. Tuo tikslu įkurtos specialios institucijos: Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras (ECDC), Sveikatos saugumo komitetas (SSK).
Minėtame EP ir ET sprendime išdėstomi valstybių narių, Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ECDC), Sveikatos saugumo komiteto (SSK) ir Komisijos vaidmenys. Sprendimas kalba apie veiksmų koordinavimą visuomenės sveikatos priežiūros srityje: „valstybės narės, palaikydamos ryšį su Komisija, turi tarpusavyje koordinuoti politikos kryptis ir programas srityse, kuriose vykdomi Sąjungos su visuomenės sveikata susiję veiksmai“.
O ekstremalios situacijos valdymos srityje, numato atsako veiksmų derinimą: “siekiant veiksmingai reaguoti į dideles tarpvalstybinio pobūdžio grėsmes nacionaliniu lygiu valstybėms narėms galėtų reikėti tarpusavyje konsultuotis, kartu su Komisija, kad būtų suderinti nacionaliniai atsako veiksmai, ir galėtų būti būtina keistis informacija“.
Nors Sprendime pabrėžiama, kad šalis narė yra savarankiška valdydama krizę, tačiau veiksmų derinimo reikalavimas riboja manevro laisvę, kaip ir nuostata, kad šalies pasirikti atsako veiksmai turi būti proporcingi, t.y. nepažeidžaintys kitų ES šalių teisių: „valstybės narės atsako už visuomenės sveikatos krizių valdymą nacionaliniu lygiu. Vis dėlto priemonės, kurių imasi atskiros valstybės narės, galėtų pažeisti kitų valstybių narių interesus, jei jos yra nesuderintos viena su kita arba grindžiamos besiskiriančiais rizikos vertinimais. Todėl siekis koordinuoti atsako veiksmus Sąjungos lygiu turėtų padėti užtikrinti, inter alia, kad priemonės, kurių imamasi nacionaliniu lygiu, būtų proporcingos ir taikomos tik didelėms tarpvalstybinio pobūdžio grėsmėms sveikatai, bei neprieštarautų SESV nustatytoms pareigoms ir teisėms, pavyzdžiui, susijusioms su kelionių ir prekybos apribojimais“ [5].
Ši nuostata rodo, kad derinti reikia tik tuos veiksmus, kurie gali paliesti kitų ES šalių narių interesus, o ne visus. Vis dėlto pernelyg uoli šalis (ar uoli valdžia) gali interpretuoti šį reikalavimą kaip reikalavimą derinti absoliučiai visus veiksmus.
Prembulėje (argumentacinėje dalyje) bene stipriausia yra štai ši tezė, leidžianti dėl didelių grėsmių ES patvirtinti (atsako?) priemones:
„[…] kadangi šio sprendimo tikslų valstybės narės vienos negali deramai pasiekti dėl didelių grėsmių sveikatai tarpvalstybinio aspekto ir kadangi tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo sprendimu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti“.
Taigi nors ir pabrėžiama, kad nustatant priemones reikia paisyti subsidiarumo ir proporcingumo principo, ši „galimybė patvirtinti priemones“, mano nuomone, išeina už tik veiksmų koordinavimo ir derinimo ribų.
Beje, pačiame Sprendimo tekste (ne preambulėje), kalbama tik apie atsako veiksmų koordinavimą (11 straipsnis), o apie galimybę nustaryti priemones (bei privalomumą jas taikyti) nėra. Jame kalbama apie pareigą „perspėti apie pavojų“, „konsultuotis […] siekiant koordinuoti“: a) nacionalinius atsako į didelę tarpvalstybinio pobūdžio grėsmę sveikatai veiksmus; b) informacijos teikimą esant rizikai bei krizės atveju [6].
Sprendimas numato, kad gali būti pripažinta, jog ES lygiu egzistuoja ekstremali situacija (12 str.). Toks pripažinimas pagal Sprendimą turi vienintelį teisinį poveikį (13 str.): leidžia ES išduoti sąlyginį leidimą prekiauti žmonėms skirtais vaistais, kurie naudojami kritiškose situacijose, iškilus visuomenės sveikatos pavojui [7], o taip pat taikyti išimtį vakcinų registracijai, kai trūksta tam tikrų ikiklinikinių ar klinikinių duomenų [8]. Tuo ES ir pasinaudojo Covid-19 atveju.
Visose kitose srityse Sprendimas nustato politikos formavimo priemones (policy) visuomenės sveikatos apsaugos srityje. Tačiau kaip rodo ES veikimo praktika, jo įgyveninimas galiausiai virsta privalomais (arba taip suvokiamais) instituciniais reikalavimais.
O jeigu valdžia neskiria politikos formavimo priemonių nuo teisinių prievolių, neturi reikiamos kompetencijos šioje srityje ir, be to, turi tarno mentalitetą, t.y. yra linkusi klausyti viršinininko ir viską derinti su juo (kaip dabartinė valdžia), tai ji tik lauks instrukcijų, klusniai jas įgyvendins ir nekvestionuos jų. Ir kursą keis tik Briuseliui patarus (leidus).
Tą matėme ir migrantų atveju, kai tik Briuselio leidimu buvo pradėti įgyvendinti Lietuvos įstatymai, tą dabar matome ir Covid-19 valdymo atveju.
Taip, kad broliai ir sesės, nepykite ant A. Dulkio. LR SAM ministras yra tik iešmininkas, klusniai vykdantis PSO ir Europos Sąjungos agentūrų nurodymus. Tai paaiškina, kodėl jis prieš metus galėjo sakyti vienaip, o po metų – kitaip. To, kuris tik įgarsinina aukščiau stovinčio įsakymus, juk nekaltinsi logikos stoka.
Tada taip ir nutinka: kažkoks biurokratas sugalvoja priemonę nežinodamas konteksto, kur ji bus taikoma, o valstybės ją buldozeriu įgyvendina, ir tada žmonės išeina į gatves.
O aš vis galvoju, kodėl valstybės valdymo srtiyje, mes, kaip tauta, taip neturime savigarbos? Neturime savo nuomonės, nekuriame savo politikos kaip, pavyzdžiui, lenkų tauta? Duotuoju atveju, kritiškai nevertiname ir savarankiškai nesprendžiame dėl krizei įveikti siūlomų priemonių. Jau trisdešimt metų kaip nepriklausomi, bet vis dar veikiame kaip kokia Šiaurės vakarų krašto administracinė teritorija.
Gal jau tikrai laikas susigrąžinti valstybę?
Šaltiniai:
[1] žr. ČIA.
[2] žr. ČIA.
[3] Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 6 ir 168 straipsniai
6 straipsnis. Sąjungos kompetencijai priklauso remti, koordinuoti ar papildyti valstybių narių veiksmus. Europos lygiu tokių veiksmų sritys apima:
a) žmogaus sveikatos apsaugą ir gerinimą;
VISUOMENĖS SVEIKATA
168 straipsnis (EB sutarties ex 152 straipsnis)
1. Žmonių sveikatos aukšto lygio apsauga užtikrinama nustatant ir įgyvendinant visas Sąjungos politikos ir veiklos kryptis.
Sąjunga, savo veikla papildydama valstybių narių politiką, siekia gerinti visuomenės sveikatą, užkirsti kelią žmonių negalavimams ir ligoms bei pašalinti pavojaus fizinei ir psichinei sveikatai šaltinius. Tokia veikla apima kovą su labiausiai sveikatą pakertančiomis ligomis skatinant jų priežasčių, plitimo ir profilaktikos tyrimus, taip pat skleidžiant informaciją ir plėtojant švietimą sveikatos klausimais, bei stebėseną, išankstinį įspėjimą dėl didelių tarpvalstybinio pobūdžio grėsmių sveikatai ir kovą su jomis. […]
Plačiau: žr. ČIA.
[4] 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos Sprendimas Nr. 1082/2013/ES dėl didelių tarpvalstybinio pobūdžio grėsmių sveikatai, kuriuo panaikinamas Sprendimas Nr. 2119/98/EB (žr. ČIA).
[5] Pvz., šalis, reaguodama į krizę, negali nustatyti perteklinių ir nepagrįstų asmenų ir prekių judėjimo laisvės ribojimų. Tai paaiškina tą keistą buvusio karantino fenomeną, kai patekti į kitą savivaldybę buvo sunkiau, negu išvažiuoti į kitą šalį…
[6] žr. ČIA.
[7] žr. ČIA.
[8] žr. ČIA.