Ypatinga (kritinė) situacija yra laikas, kada pasireiškia tiek gerosios, tiek, deja, ir blogosios žmogaus prigimties savybės. Tai galioja ne tik Lietuvoje. Vienas pavyzdėlis – Naujoji Zelandija, kurioje pasinaudojant koronaviruso pandemijos situacija, skubos tvarka buvo priimtas aborto atlikimo sąlygas liberalizuojantis įstatymas. Jis dekriminalizavo aborto atlikimą po 20 savaitės, legalizavo jo atlikimą paciento „gerovės“ (well being) pagrindu iki pat gimimo, nesiejant su konkrečiomis medicininėmis indikacijomis. Ši arbitrali nuostata, kurios taikymas priklauso nuo gydytojo diskrecijos, t. y. jo požiūrio, kas laikytina „moters fizine ir psichine sveikata ir jos gerove“, iš esmės atvėrė duris nėštumo nutraukimui pareikštine tvarka iki pat gimimo. Ji gali apimti abortą bet kokio, net lengviausio vaisiaus fizinio ir psichinio neįgalumo atveju.
Visame šiame affaire, įsimintini yra du dalykai:
– pirmiausia tai, kad dešiniųjų ir pro-life pažiūrų balsus 2017 m. rinkimuose pritraukusi populistinė dešiniosios pakraipos partija „Naujoji Zelandija – pirmiausia“ „išdūrė“ savo rinkėjus leisdama koalicinei vyriausybei parengti ir užregistruoti šį įstatymą, ir nors ji pati už jį rinkėjų spaudžiama nebalsavo, daugumos balsų Parlamente pakako jį priimti.
– ir antra, Naujosios Zelandijos vyriausybės galva, buvusi socialistinio jaunimo sąjungos prezidentė ir Tony Blairo padėjėja Jacinda Ardern 2018 m. pradžioje pradėjo lauktis, o vasarą išėjo motinystės atostogų, t.y. kaip tik tuo metu, kai šis įstatymas buvo rengiamas (tiesa, tik šešioms savaitėms). Čia kaip sakant, elitui galioja viena moralinė paradigma, o plebsui – kita. Panašiai yra ir santuokos atžvilgiu: kaip rodo JAV ir JK tyrimai, nepriklausomai nuo santuokos insitituto devalvacijos, elito sluoksniuose jis yra vertinamas, nors viešojoje erdvėje (eliniam žmogui) apie santuoką sakoma visai kitaip.
„Aborto įstatymas, kurį priėmė Naujoji Zelandija – liberalizuojantis aborto atlikimo sąlygas ir tuo pačiu numatantis teisines garantijas medikams, dėl sąžinės prieštaravimo nenorintiems atlikti abortų – iš esmės išreiškia šiuolaikinės pozityvistinės teisės bandymą suderinti visų interesus ir sureguliuoti teisinius santykius taip „kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika“. Tačiau toks teisės aktas iš esmės pataikauja individualiems žmogaus troškimams, ignoruodamas faktą, kad žmogaus teisės yra ne voliuntaristinės, o prigimtinės. Kitaip tariant, kad yra tam tikrų dalykų, kurių žmogus negali daryti ne tik su kitu, bet ir negali leisti sau.”