Na, štai. Mokausi su sūnumi istoriją. Tema: „Didžioji Prancūzijos revoliucija“. Ir nors mano sūnus mokosi katalikiškoje mokykloje, medžiaga imama iš valstybinio istorijos vadovėlio, kurio istorinis naratyvas paremtas liberalizmo ideologija.
Pagal ją, revoliuciją sukėlė karaliaus ir bažnyčios piktnaudžiavimas valdžia, ją skatino teisingos apšvietos idėjos, švietėjai svajojo apie lygių žmonių visuomenę. Revoliucija iškėlė laisvės, lygybės ir brolybės idealą, garantavo visų žmonių lygybę prieš įstatymą, paskelbė žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją. Viskas labai gražu. Tiesa, pamini ir giljotiną, kuria buvo giljotinuotas karalius 🙂
O tai, kad apšvietos atstovams, buržua intelektualams švietėjams rūpėjo tik asmeninė (individuali laisvė), o jų teorijos apie valstybės valdymą praktikoje buvo netinkamos valstybei valdyti, kad galiausiai valdžiai stabilizuoti reikėjo įvesti diktatūrą, kad revoliucija buvo neteisėtas ir smurtinis būdas paimti validžią, kuris pareikalavo daug aukų, kad gražūs „Žmogaus ir piliečių teisių deklaracijos“ žodžiai apie žmogaus teises ir visuotinę lygybę buvo sausa teorinė šaka ir praktikoje buvo taikoma toli gražu ne visiems (jie negaliojo Revoliucijos priešams, o jais buvo ir kunigai, ir vienuoliai, ir bet kas kitas, nesutikęs su naujo režimo politinėmis idėjomis), kad prancūzai išrado terorą kaip valdžios išsaugojimo priemonę (jų revoliucinis šūkis iš tiesų skambėjo: „Laisvė, lygybė, brolybė arba mirtis“, t.y. prievartą kaip priemonę), kad jie atsakingi už pirmąjį pasaulyje genocidą (Vandėjos valstiečių sukilimo numalšinimą, kurio metu be teismo buvo nužudyta ne mažiau kaip 10 000 (o kai kas sako – 400 tūkstančių ir daugiau) žmonių, kad siekdami išsaugoti savo valdžią revoliucionieriai nacionalizavo banyčių ir vienuolynų turtą tam, kad apginkluotų savo armiją, išmokėtų algas savo biurokratijai, kad vieša relginė praktika buvo uždrausta, o visi religiniai ordinai buvo išvaikyti (ir sugebėjo sugrįžti į Prancūziją tik po Antrojo pasaulinio karo su de Golio pagalba), kad Prancūzijoje įsigaliojo religijos laisvę varžanti laicistinė dvasia, kuri mutavusiom formom tebeegzistuoja iki šiol, kad revoliucijos propaguojamos moralinės nuostatos buvo žemiau plintuso – apie visa ta nė žodžio.
O apie tai turi būti kalbama katalikiškoje mokykloje, ypač toje, kurios įkūrėja kilusi iš tos pačios Prancūzijos ir kurios įkurtai kongregacijai irgi teko patirti antibažnytinės politikos pasekmes Trečiosios Respublikos laikais (1870–1940).