Gyvename laikais, kuriais, anot prancūzų teoologo ir filosofo Ksavero Lakrua (Xavier Lacroix), tėvas yra ne kas kita kaip antra mama. Koks yra vyro tikslas šeimoje? Tai ne šiaip socialinis ar filosofinis klausimas, tai jau egzistencinis klausimas. Gal kam nuskambės seksistiškai, bet kadaise vyras tai žinojo – išlaikyti šeimą, apginti ją, kitaip tariant, savaip rūpintis ja. O koks jis dabar, lyčių lygybės laikais?
Šį lyčių papildomumo klausimą anksčiau sprendė socialinis pasidalinimas vaidmenimis, įvykęs ne vyrų „perversmo“ ar „sąmokslo“ dėka, o susiklostęs natūraliai. Kūdikio besilaukianti moteris negalėjo eiti medžioti žvėries, ji, kuri nešiojasi po širdimi giminės pratęsimo viltį, buvo kur kas brangesnė už vyrą.
Gyvename kitais laikais. Todėl popiežius Pranciškus primena, kad „kai kalbame apie vyro ir moters papildomumą, neturime šios sąvokos painioti su siaura idėja, kad abiejų lyčių vaidmenys ir santykiai yra uždaryti viename ir statiškame modelyje. Papildomumas įgyja daug naujų formų, nes kiekvienas vyras ir kiekviena moteris įneša savo asmeninį indėlį į santuoką ir vaikų ugdymą. Nuosavas asmeninis turtingumas, nuosava charizma ir papildomumas: visa tai kartu yra didelis turtas ir grožis.“
Tai situacinis žvilgsnis, teisingas šių laikų kontekste, bet neatsako į egzistencinį klausimą, kurį savyje nešiojasi vyrai ir moterys (kas aš esu?) Nes arba vyro ir moters papildomumas yra kažkas tai fundamentalaus, arba tai pakaitinis ir varijuojantis dalykas, arba tai tik fikcija, kaip sako gender ideologija.
Ieškodamas atsakymo, prisiminiau Clinto Eastwoodo filmą „Tobulas pasaulis“. Šis filmas, tam tikra prasme, tai ir vyriškumo paieška. Skaudi ir atliepianti paties režisieriaus gyvenimą (sakoma, kad ir jis, kaip pagrindinio filmo herojus, ėjo iš vienų namų į namus, ieškodamas savęs ir savo vyriškos tapatybės).
Jis užveda ant vienos minties, kurią noriu paplėtoti (bet ne įrodyti, kad ji teisinga). Filmas kalba apie jėgą ir jos panaudojimą
Pagrindiniam personažui valdyti jėgą padeda protas, tuo jis yra pranašesnis už savo sėbrą. Tačiau kritinėje situacijoje ir jis nepajėgia suvaldyti savęs, žaloja kitus ir, galiausiai, žūva. Viena svarbi detalė – jis užaugo be tėvo. Tėvo, kuris jį išmokytų valdyti jame slypinčią jėgą. Valdyti, o ne sutramdyti. T.y. panaudoti, o ne ją atmesti.
Koks jėgos tikslas? Kai jėga neturi pozityvaus, etinio tikslo, ji tampa gaivavališka. Lygiai taip pat ji tampa griaunanti, kai nemokoma jėgos kontroliuoti. O tai padaryti, mano nuomone, yra vyro prerogatyva. Bent jau buvo. Grįšiu prie medžiotojo pavyzdžio. Medžioklė yra ne kas kita, kaip jėgos naudojimas, turintis tikslą. Bet niekas neina medžioti rėkdamas, šaukdamas, rodydamas savo galią. Medžiotojas žino, kad jei nori ką nors sumedžioti, turi išmokti protu suvaldyti jėgą, valia pajungti ją tikslui. Tada tu įveiksi žvėrį. Taigi, vyras išsivedęs berniuką į mišką, moko ne raumenis demonstruoti, bet naudoti jėgą.
Dabar, kai šūkį „apginti ir išmaitnti“ vis labiau perima valstybė, koks yra vyro turimos jėgos tikslas? Į medžioklę eiti nereikia. Jėgos perteklius liejamas maratone ar treniruoklių salėje. O koks tikslas? Daugių daugiausia dėl savęs, savo ego tenkinimo. Ne dėl kito.
Šitas jėgos, kurią vyras turi, panaudojimo vakuumas, yra viena iš šiuolaikinio vyro frustracijos priežasčių. Tėvo, kuris parodytų, kada ir kaip ją reikia naudoti, nepaneigdamas jos kaip tokios, nebuvimas šeimoje – yra viena iš smurto artimoje aplinkoje priežasčių. Neatsitiktinai Lietuvoje yra nemaža paauglių smurto prieš motinas. Vienišas motinas. Nes nebuvo vyro, kuris pasakytų NE, kuris parodytų, kur ir kaip ją reikia naudoti.
Nesakau, kad berniuko jėgos srityje negali ugdyti moteris. Teoriškai taip. Bet, kiek man teko susidurti, moters modus operandi yra kitas, ji, linkusi instinktyviai saugoti, todėl jei gali, renkasi kitą sprendimo kelią. Tą kuriame yra stipri – ir tai natūralu. Niekas nepjauna savo prigimties. Ugdyti jėgą – reiškia leisti rizikuoti. Lipti kopėčiom, nebijoti nuvažiuoti į parduotuvę per karantiną ir pan. Nežinau kaip jūs, bet aš, kai dukra manęs klausia, ar galima (pvz., lipti ant stogo), pirmiausia apsidairau, ar nemato mama (kad nesijaudintų), tada sakau (įvertinęs situaciją) GALIMA, ir kartu lipu ant stogo. Ir jaučiuosi gerai. Mano dukra – irgi.