Informatyvus straipsnis (Vaidas Neverauskas, „Skiepų nauda ir žala, įvertinta skaičiais“, 15min.lt – skaityti ČIA), o aš bandau skaityti tarp eilučių.
Straipsnio autorius aiškiai pripažįsta (kad ir aptardamas poliomelito pavyzdį), jog vakcinacija, kaip ir kiekviena medicinos intervencija, yra susijusi su komplikacijų rizika. Normali medicinos praktika reikalauja tinkamai atskleisti šią informaciją ir gauti tinkamą, t. y. informacija grįstą sutikimą.
Didžiausia problema Lietuvoje (kaip ir visur) yra ne tėvų atsisakymas skiepyti savo vaikus, bet neinformavimas apie su tuo susijusią bendrą ir individualią skiepo riziką. Apie individualaus įvertinimo būtinybę, ypač pacientų, dėl įvairių priežasčių turinčių silpnesnį imunitetą, kalbama ir straipsnyje. O Lietuvoje tai vyksta proforma.
Nors Imunoprofilaktikos organizavimo ir atlikimo tvarka numato, kad prieš procedūros atlikimą turi būti įvertinama paciento būklė, įvertinant ir laikinas ar nuolatines kontraindikacijos konkrečiam pacientui dėl skiepijimo konkrečia vakcina (žr. žemiau), praktikoje viskas vyksta labai greitai ir paprastai: sesutė pasako, kad atėjo laikas skiepytis, pakiša pasirašyti popierių (sutikimą) ir suleidžia dozę. Reaguojant į tai 2019 metų spalio 21 dieną minėtoji tvarka buvo papildyta norma, kad „galimoms kontraindikacijoms įvertinti naudojami kontroliniai kontraindikacijų patikrinimo klausimynai (Aprašo 11.2 punktai)“.
Tačiau ar kam nors jau teko juos regėti praktikoje?
Kadangi sveikatos priežiūros sistema vakcinacijos srityje dirba „konvejerio“ principu, niekas su pacientu iš tikrųjų nežaidžia. Kaip minima straipsnyje, JAV šiuo atveju naudoja žalos dėl skiepų poveikio kompensavimo programą VICP. Papildau autorių: ši programa vykdoma ne tik tam, kad žmonės nesutrikdytų vakcinų gamybos, bet dėl pragmatinių finansinių paskatų: yra paskaičiuota, kad sveikatos priežiūros sistema patirtų kur kas daugiau nuostolio kompensuodama dėl nepaskiepijimo padarytą žalą, negu kompensuodama už žalą, pasireiškusią komplikacijoms. Komplikacijų kaštai yra įskaičiuojami į sistemos kaštus. Be to, vakcinos yra nuolat tobulinamos, taip minimalizuojant sistemos patiriamus nuostolius. Idealistiniu požiūriu, fiksuotu medicinos etikos dokumentuose, čia net nekvepia.
Proforma vykdomos praktikos taip lengvai ištaisyti negalima. Vienas iš variantų: nustatyti įstatyminę mediko pareigą įvertinti individualią skiepo riziką pacientui (taip sudarant galimybę pacientui reikalauti iš mediko realiai įvetinti situaciją). Tokiu atveju rizika, jog bus atsisakoma skiepytis dėl mediciniškai nepagrįstų priežasčių, o taip pat ir komplikacijų tikimybė bus mažesnė.
Iš Imunoprofilaktikos organizavimo ir atlikimo tvarkos:
4.1. Paciento būklės įvertinimas:
4.1.1. atvykus pacientui į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, peržiūrimi paciento medicinos dokumentai ir paaiškinama apie imuninius vaistinius preparatus, kiekvieno konkretaus imuninio vaistinio preparato skiepijimo schemas, skiepijimo būdą, imuninių vaistinių preparatų galimas nepageidaujamas reakcijas, imuniteto susidarymą ir jo ilgalaikiškumą;
4.1.2. pacientas apklausiamas apie jo persirgtas ligas, buvusias nepageidaujamas reakcijas į skiepus, alergines reakcijas, kitus skundus, įvertinamos skiepijimo indikacijos ir laikinos ar nuolatinės kontraindikacijos dėl skiepijimo konkrečia vakcina;
4.1.3. pacientas apžiūrimas, įvertinama jo sveikatos būklė ir, jeigu nėra kontraindikacijų skiepams, prieš skiepijant pacientui arba tėvams (globėjams) duodama pasirašyti sutikimo skiepytis forma. Pacientui arba tėvams (globėjams) atsisakius rekomenduojamų skiepijimų, atsisakymą dėl šių sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo jie turi patvirtinti raštu.