Vakar, dalyvaudamas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto klausymuose dėl Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo pagaliau išsiaiškinau, ką turi omeny SADM, siūlydama įstatyme apsaugos nuo smurto orderį.
Paaiškinu kodėl nesupratau iki tol. Šalių praktikoje taikomi įvairūs teisiniai institutai, skirti smurto artimoje aplinkoje prevencijai ir apsaugai. Tam, kad užtiktinti su orderio taikymu susijusių asmens teisų apribojimo proprcingumą, paprastai jie diferencijuojami pagal taikymo sritį, pobūdį ir apimtį.
Kadangi klausymuose nebuvo slepiama tai, jog tokiu būdu siūloma įdiegti Stambulo konvecijos priemonę, reikia pažiūrėti į ją:
pati Stambulo koncencija įtvirtina ne vieną, o kelias priemones skritas nukentėjusio asmens apsaugai ir paramai. Jos apima prevencines operacines priemones (Konvencijos 50 straipsnis, 2 dalis), skubius draudžiamuosius nurodymus (Konvencijos 52 straipsnis) ir apribojančius ar apsaugos nurodymus (Konvencijos 53 straipsnis).
Taigi, šiandien tiek SADM, tiek moterų teisių organizacijų atstovai man patvirtino (galite rasti įraše), kad įstatymo projektas numatytas apsaugos nuo smurto orderis yra skubus draudžimasis nurodymas Stambulo konvencijos prasme.
Ir čia reika pasakyti, kad pagal Stambulo konvencijos aiškinamąjį memorandumą (264 – 176 p.) skubūs draudžiamieji nurodymai nuo apribojančių ar apsaugos nurodymų skiriasi dviem reikšmingomis aplinkybėmis. Skubūs draudžiamieji nurodymai taikomi tiesioginės tiesioginės grėsmės atvejais (taip numatyta ir konvencijos normoje) ir jų taikymas nėra susietas su ikiteisminio tyrimo pradėjimu ar jo buvimu. Apribojantys ar apsaugos nurodymai šalių praktikoje taikomi nepriklausomai nuo tiesioginės grėsmės buvimo aplinkybės, ir jų taikymas paprastai yra siejamas su ikiteisminio tyrimo pradėjimu arba buvimu.
Kitaip tariant, skubūs draudžiamieji nurodymai yra susiję su būtinojo reikalingumo situacija, kai reikia čia ir dabar apsaugoti asmens fizinę ir psichinę sveikatą nuo tiesioginės jai kylančios grėsmės. Stambulo konvencijos aiškinamasis memorandumas sąvoką „tiesioginė grėsmė“ , kuri YRA konvencijos 52 straipsnio tekste, supranta kaip „bet kokias smurto šeimoje situacijas, kai žala yra neišvengiama arba jau pasireiškė ir gali pasikartoti.“, t.y. sieja su būtinojo reikalingumo ir smurto recidyvo atvejais. Siekiant tai nustatyti ir apsaugoti didelę smurto riziką patiriančius asmenis yra atliekamas rizikos vertinimas (261 p.). Panašus teisinis reguliavimas galioja ir Austrijoje, kur apsaugos nuos smurto ordwris taikomas tiesioginio pavojaus – fizinio užpuolimo, grasinimo ar elgesio, reikšmingai pažeidžiančio psichinę sveikatą, – atveju.
O į Lietuvos teisę pagal projektą siūloma įvesti teisinę priemonę, kuri pagal analogiją atitinka SK skubų draudžiamąjį nyrodymą, NENUMATANT JOKIŲ jo taikymo apribojimų (tiesioginės grėsmės ar kitokio kvalifikacinio kriterijaus). Klausymų metu ne tik kad buvo nuspręsta ne nagrinėti V.Aleknaitės-Abramikienės siūlymo nustatyti kvalifikacinį kriterijų – reali žala, kaip pagrindą orderio taikymui, bet netgi visai supaprastinti, atsisakant nuostatos, jog jo skyrimas būtų pagrįstas „pagrįstais duomenimis“.
Kitaip tariant, į Lietuvos teisinę sistemą siekiama įvesti GRIEŽTESNĮ NEGU STAMBULO KONVENCIJOJE NUMATYTĄ teisinį reguliavimą. Ar jūs su tuo sutinkate? Aš, matydamas galimas pasekmes, tikrai ne.
Iš esmės tuo siūloma sistema orderį „lengvai skirti – ilgai spręsti dėl teisėtumo“. Su tokiu požiūriu jau susidūrėme kai buvo sugalvota vaikų apsaugos nuo smurto sistema, kada vaikas buvo labai greitai paimamas iš šeimos, ir ilgai bei sunkiai aiškinamasi, ar tas paėmimas buvo teisėtas. Žinome, su kokiais perlenkimais tada sistema susidūrė.
Tokiam orderio taikymo „supaprastinimui“ pritaria ir policija. Ir galima spėti, dėl pragmatinių priežasčių. Kam čia tąsytis su to ikiteiminio tyrimo pradėjimo ar nepradėjimo klausimu, kam rinkti tuos duomenis, jei galima labai paprastai išspręsti sistemos apkrovimo problemą – „skirti vyrui penkiolika parų ne namie pagal orderį“ ir viskas išsispręs.
Neišsispręs, mielieji. Tai tik kurs neteisingumą ir nesaugumą. Bei tokias, pvz. sitaucijas: pora skiriasi, bet dar gyvena kartu. Teisme svarstomas klausimas, su kuo turi gyventi vaikai. Ir štai vienas iš sutuoktinių kreipiasi į policiją su prašymu skirti orderį, nes kita pusė taiko psichinį smurtą. Orderis skiriamas. Tada civilinėje byloje yra pareiškiama, kad vaikas turi gyventi būtent su tuo, o ne su tuo asmeniu, nes su kitu asmeniu gyvneti negali, nes jis smurtauja, to įrodymas – jo atžvilgiu policijos taikytas apsaugos nuo smurto orderis. Manote, kad taip nebus? Paklausite advokatų – jau dabar civiliniame procese manipuliuojama baudžiamojo proceso iškėlimu kitai pusei. O orderis tik tokias manipuliacijas palengvins.