Vykstant vėliavų karams, neprošal bus pora pastebėjimų apie vaivorykštę.
Nei gėjų, nei ką
Vaivorykštė tapo LGBT vėliava apropriacijos būdu. Dar iki jos panaudojimo gėjų paraduose vaivorykštė buvo naudojama anitkarinėse demonstracijose kaip taikos simbolis. Wikipedia sako, kad pirmą kartą tuo tikslu ji buvo panaudota Italijoje 1961 m. taikos marše, nukreiptame prieš atominį ginklavimąsi. Taikos užuomina galėjo būti biblinė – atominių ginklų panaudojimas būtų reiškęs viso pasaulio žūtį, panašų į Biblijoje aprašytą Nojaus tvaną.
Vaivorykštę LGBT vėliavai pritaikė San Fransisko menininkas Gilbertas Bakeris 1978 m., kūręs transparantus tiek gėjų aktyvistų, tiek ir pacifistų organizuojamoms demonstracijoms. Pastarosiose jis ir galėjo pamatyti plazdančią taikos vėliavą. Iki tol gėjų aktyvistai demonstracijose kaip simbolį, pabrėžiantį jų beteisiškumą, naudojo rožinį trikampį – tokį patį, kokį naudojo naciai koncentracijos stovyklose homoseksualių kalinių identifikacijai.
Ne visai vaivorykštė
Vaivorykštė (suskaidytas matomas šviesos spektras) turi septynias spalvas, o štai Gilberto Bakerio sukurta sukurta pirmoji vėliavos versija turėjo aštuonias spalvas, kurių kiekviena išreiškė tam tikrą gėjų gyvenimo aspektą. Prie vaivorykštės spektro spalvų, vėliavos viršuje jos autorius pridėjo rožinę, kuri išreiškė seksualumą (seksualinį gyvenimą), vieną iš pagrindinių gėjų gyvenimo aspektų (ir rūpesčių). Simboliniu požiūriu, galima sakyti, jog vaivorykštei pridėjus papildomą, šviesos spektre nesamą spalvą, ji įgyja contra naturam (priešingumo prigimčiai) bruožų. Taigi, toks vizualinis sprendimas reiškia ir pretenziją tai, kas nėra natūralu, laikyti natūraliu.
Kur dingo seksas?
LGBT legendariume teigiama, kad gaminant transparantus demostracijai buvo pritrūkta rožinės spalvos (sic!), todėl autorius ją išėmė. 1979 m. gėjų parado San Franciske organizatoriai paprašė vėliavą dar supaprastinti – išišimti žydrą spalvą. Priežastis panaši – norėta pasiūti abipusę vėliavą, bet neturėta medžiagos, kurios abi pusės būtų žydros spalvos. Tada vietoje žydros ir mėlynos vėliavoje atsirado heraldinė karališka mėlyna spalva.
Taigi, LGBT vėliavą vadinti vaivorykšte galima tik sąlygiškai: dabartinė neturi visų šviesos spektro spalvų, o originali turėjo viena spalva per daug. Tiesa, tiek originali, tiek dabartinė vėliavos versija išlaikė šviesos spektro spalvų eiliškumą.
Ar vaivorykštė – gailestingumo ženklas?
Viešosios komunikacijos prasme itin geniali mintis buvo pasinaudojant bibliniu Tvano pasakojimu – susieti vaivorykštę su gailestingumu. Šis mentalinis naratyvas apie LGBT yra itin populiarus krikščionių tarpe. Yra sakoma, kad po Tvano Dievas pažadėjo, kad daugiau žmonių nebebaus, o vaivorykštė danguje ir yra tai liudijantis Dievo ženklas. Esą todėl reikia homoseksualaus gyvenimo būdo (elgesio) nesmerkti, priimti ir net jį pateisinti. Ar tikrai taip?
Vaivorykštė – sandoros – ženklas
Biblijoje vaivorykštė yra sandoros tarp Dievo ir žmonijos ženklas. („Savo lanką padėjau į debesis, ir jis bus ženklas sandoros tarp manęs ir žemės“ (Pr. 9, 13).
Kas yra sandora? Teisine prasme, sandora yra sutartis. Ir čia svarbu pastebėti, kad sandora nėra vienašalis sandoris, pagal kurį viena šalis (Dievas) įsipareigoja viską, o kita (žmogus) – nieko. Taip aiškinti sandorą su Nojumi, būtų piktnaudžiavimas Senojo Testamento tekstu, ignoruojant istorinį ir religinį aprašomo fenomeno kontekstą. Sandora yra sutartis, sudaroma tarp dviejų (lygiaverčių) šalių, abiems pusėms prisiimant tam tikrus įsipareigojimus. Taigi, kalbant apie Dievo sandorą su Nojumi, reikia žiūrėti, kokius įsipareigojimus pagal sutartį prisiima Dievas, ir kokie tenka žmogui. […]
Teisine prasme, paprastai vienai sutarties šaliai sulaužius sutartį, kita sutarties šalis turi teisę sutarties nesilaikyti ir ją nutraukti. Sandorinis gailestingumas reiškia Dievo įsipareigojimą nenutraukti sutarties, net jei žmogus jos nesilaikys. Taigi, sandora su Nojumi – ai ne licenzija žmogui ignoruoti sutartį ir elgtis kaip nori. Mūsų nagrinėjamu aspektu – tai nėra laisvė elgtis prieš prigimtį (contra naturam). Už elgesį prieš prigimtį Dievas ir toliau baudžia. Senatestamentinis to įrodymas – Sodomos ir Gomoros sunaikinimas, chronologiškai įvykęs po sandoros su Nojumi.
Šia sandorine logika yra paremta visa žydų ir Dievo santykio istorija Biblijoje. Žydų tauta nuolant išduoda Viešpatį, bet Viešpats visada lieka jiems ištikimas. Žydų tauta nusikalsta, Dievas juos teisėtai nubaudžia. Žydų tauta atgailauja ir vėl sugrįžta pas Viešpatį. Dievas visada juos priima, nes jo Sandora yra neatšaukiama. Ir tai yra gailestingumas.
Taigi, kalbant apie vaivorykštę, sakyti, kad tai Dievo gailestingumo ženklas, neva pateisinantis prigimties neatitinkančią praktiką, yra ne kas kita, kaip neteisingas ir tendencingas biblinio teksto perskaitymas.
P.S. Plačiau bus publikacijoje.