Tikriausiai jau girdėjote, kad ukrainiečių kino režisierius S. Loznica buvo pašalintas iš Ukrainos kino akademijos. Oficialus motyvas – S. Loznicos filmai buvo įtraukti į Rusijos kino festivalio šalia Prancūzijos Nanto miesto programą, pavadintą „Nuo Lvivo iki Uralo“. Karo Ukrainoje akivaizdoje pasigesta „aiškios ir nedviprasmiškos” režisieriaus pozicijos.
Kino akademijos pranešime rašoma, kad „Režisierius Sergejus Loznica ne kartą pabrėžė, kad laiko save kosmopolitu, „pasaulio žmogumi“. Tačiau dabar, kai Ukraina tvirtai gina savo nepriklausomybę, pagrindinė kiekvieno ukrainiečio retorikos sąvoka turėtų būti jo nacionalinė tapatybė. Ir čia negali būti jokių kompromisų ar pustonių“.
S. Loznicos atvejis iš tikrųjų labai aiškiai parodo, kas ir už ką kovoja Ukrainoje. Pirmiausia jis parodo, kad Ukrainoje už laisvę kovoja ne individai, ne kažkokia pilietinė visuomenė, bet tauta, save aiškiai suvokianti ir pozicionuojanti kaip tokią.
Antra, jis parodo, kad Ukraina kovoja ne už kažkokią abstrakčią laisvę, ar individualias žmogaus teises, bet būtent už Ukrainos tautos teisę turėti savo valstybę ir ją kurti.
Šioje šviesoje nublanksta visokie bandymai aiškinti, kad Ukraina kovoja už jau abstrakčias Europos vertybes. Ir tikrai juokingai atrodo bandymai įtikinti, kad ukrainiečiai gina kažkokias LGBTQ vertybes nuo Kremliaus.
Reikia pasakyti tiesiai šviesiai – Ukrainai vakarietiška demokratija reikalinga tik tiek, kiek ji gali padėti apsiginti nuo rusų. „Duokite mums ginklų, ir mes patys apsiginsim“, yra pasakęs V.Zelenskis.
Suprantu, kažkam tokia tikrovė gali nepatikti. Faktas, kad karas Ukrainoje yra nacionalizmo atgimimas. Gerąja prasme. Nes už laisvę, kaip kovoja ukrainiečiai, yra pajėgios kovoti tik tautos. Jokie individai, jokios pilietinės visuomenės ir nieko panašaus.
Bet prisiminkite, būtent tautinė savivoka ir iš to kylanti politinė mintis bei svaja leido sukurti Lietuvos valstybę tarpukaryje.
Ukraina šitos galimybės neturėjo. Tačiau dabar, mūsų akyse, kad ir šimtu metų pavėluotai, gimsta moderni ukrainiečių nacija.
Kuriai visų pirma svarbu turėti savo valstybę ir ją kurti. O ne buvimas globalaus pasaulio piliečiu, savirealizacija ir visokios išvestinės žmogaus teisės.