Ramūnas Aušrotas. Seimo narė Morgana Danielė platina teisiškai ydingą ir socialiai neatsakingą informaciją

Šiandien LR Seimo narė Morgana Danielė pasidalino savo FB paskyroje teisiškai ydinga ir socialiai neatsakinga žinute (jos turinį matote iliustracijoje).

Ši žinutė teisiškai ydinga ir socialiai neatsakinga tuo požiūriu, kad ja ignoruojami šeimos autonomijos ir tėvų pagrindinės atsakomybės už vaiko auklėjimą ir priežiūrą principai.

Šeimos autonomijos principas, pripažįstamas ir ginamas daugumoje liberaliosios demokratijos valstybių. Jis remiasi prezumpcija, kad šeima yra autonominis vienetas, kurio valdymas priklauso išimtinai jį sudarančių individų kompetencijai. Taigi tik šeimos nariai gali spręsti, kaip bus tvarkomi šeimos vidaus reikalai, tai apima ir vaikų ugdymą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas taiko šeimos autonomijos principą aiškindamas Konvencijos 8 straipsnyje esančią privataus gyvenimo sąvoką ir sakydamas, kad valstybės pozityvi pareiga yra apsaugoti asmenis tiek nuo pačios valstybės, tiek nuo kitų asmenų nepagrįsto kišimosi į privačius šeimos santykius, užtikrinant, kad visi sprendimai, susiję su šeimos ir namų ūkio tvarkymu, turtu ir vaikų auklėjimu, būtų priimami šeimos narių susitarimu.

Taigi, LR Seimo narės raginimas šešiolikmečiams skiepytis neinformuojant tėvų ir be jų sutikimo, iš esmės yra raginimas nepaisyti šeimos autonomijos principo. Ji žalinga ir tuo aspektu, kad Morgana Danielė, būdama politikė, reprezentuoja Lietuvos valdžią, ir taip kalbėdama stiprina įspūdį, kad valstybės institucijų intervencija į privatų šeimos gyvenimą skiepų klausimu gali būti legitimi, o sprendimas gali būti priimamas be jos narių sutikimo.

Be to, tarptautinė teisė aiškiai pripažįsta, kad tėvams tenka pagrindinė atsakomybė už vaiko auklėjimą ir vystymąsi. Šis pagrindinės tėvų atsakomybės už vaiko auklėjimą ir vystymąsi principas yra įtvirtintas net trijuose JTO Vaiko teisių konvencijos (1989) straipsniuose. Jis įdiegtas ir Lietuvos teisinėje sistemoje. LR Konstitucijos 38 str. 6 d. sakoma: „Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. LR Civilinis kodeksas taip pat numato, kad „vaikai iki pilnametystės ar emancipacijos yra tėvų prižiūrimi“ (CK 3.155 straipsnio 1 d.) ir kad „tėvai atlikdami šias pareigas turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis“ (LR CK 3.165 straipsnis).

Kitaip tariant, tėvų atsakomybė už savo vaikus baigiasi tik tada, kai jis tampa pilnametis. Ji nesibaigia ir nesusiaurėja tada, kai vaikas vienoje ar kitoje srityje įgyja sprendimo galią, pvz., teisę pasirinkti tarp etikos ir tikybos, teisę pasirinkti mokyklą, teisę duoti sutikimą dėl savo sveikatos priežiūros.

Nors šiuos ir kai kuriuos kitus veiksmus vaikas iki pilnametystės gali atlikti pats, tai nereiškia, kad tėvai neturi ir neprivalo būti informuoti apie ketinamą priimti vaiko sprendimą, o taip pat, jei tai susiję su galimomis pasekmėmis, ir priimant tą sprendimą dalyvauti (viena ar kita forma).

2019 m. JK ketinant įvesti naują Santykių ir Lytiškumo ugdymo programą (Relationships and Sex Education – RSE), kilo klausimas, ar mokykla gali neinformuodama tėvų įtraukti vaikus į programą, kuri galimai neatitinka tėvų vertybinių nuostatų.

Buvo nueita iki teismo, ir šis išaiškino, jog vyresnio amžiaus vaikai gali patys pasirinkti lankyti ar ne minėtą programą, Tačiau teismas pažymėjo, jog tai, kad tėvai neša teisinę atsakomybę už vaikus, subordinuoja vaiko teisę autonomiškai priimti sprendimus tuo aspektu, kad įpareigoja informuoti tėvus apie vaikui skleidžiamą ugdymo turinį. Kitaip tariant, kadangi tėvai prisiima atsakomybę už vaikų auklėjimą, jie turi teisę ir pareigą žinoti apie visas aplinkybes, susijusias su vaiko ugdymu. Tą patį principą galima taikyti ir vaiko sveikatos priežiūrai.

Todėl pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme numatyta taisyklė, jog nepilnamečiui nuo 16 metų sveikatos priežiūra teikiama tik su jo sutikimu, niekaip nereiškia, kad ji gali būti jam teikiama neinformuojant tėvų ir be jų dalyvavimo.

Beje, dar klausimas yra, ar tikrai vaikas gali duoti sutikimą imunoprofilaktikai nuo šešiolikos metų. Sisteminė teisės aktų analizė verčia tuo abejoti, nes gydymas ir imunoprofilaktika nėra tas pats.

Gydoma sergantį asmenį, siekiant, kad jis pasveiktų. O imunoprofilaktika taikoma sveikam asmeniui, siekiant padidinti organizmo atsparumą užkrečiamosioms ligoms.

Ne atsitiktinai asmenų, sergančių užkrečiamomis ligomis, gydymą reguliuoja ŽULPKĮ 8 straipsnis, o imunoprofilaktiką kitas – 11 straipsnis. Gydymui yra nustatytas sutikimo nuo 16 metų reikalavimas, o imunoprofilaktika galima tik su veiksnių asmenų sutikimu (t.y. nustatytas 18 metų amžiaus cenzas.)

Jei to neužtenka, dar priminsiu, kad teisėje galioja principas lex specialis derogat lex generalis. Jis dviejų teisės aktų kolizijos atveju reikalauja taikyti specialų įstatymą. Šiuo atveju PTĮ yra bendras normas sveikatos priežiūroje nustatantis teisės aktas, o imunoprofilaktiką reguliuoja specialus ŽULPK įstatymas.

Neatsitiktinai PTĮ 14 str. 4. dalis sako, kad įstatymai gali numatyti atvejus, kai sutikimą dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo turi teisę duoti tik pilnametis pacientas. ŽULPKĮ ir yra būtent toks specialius atvejus reglamentuojantis teisės aktas.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
11 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
11
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top