Šiandien šaukiama neilinė LR Seimo sesija. Jos tikslas – priimti įstatymų pakeitimus, reikalingus ekstremaliajai situacijai, susidariusiai dėl nelegalių migrantų antplūdžio, spręsti.
Vienas iš keturių teisės aktų projektų, kuriuos ryt ketinama svarstyti, yra Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo pakeitimo įstatymas.* Vienintelė Civilinės saugos įstatymo keitimo priežastis – kai kurių savivaldybų skeptiška pozicija valstybės taikomų priemonių sprendžiant nelegalios migracijos problemą atžvilgiu. Paprastai sakant, nesutikimas į savivaldybės teritoriją įsileisti nelegalius migrantus ir juos išlaikyti savivaldybės lėšomis. Įstatymo pakeitimais ketinama tokioms neklusnioms savivaldybėms perlaužti stuburkaulį.
Kalbu apie Civilinės saugos įstatymo 18 str. pakeitimą.
Dabar šio straipsnio 2 d. numato, kad:
„Neatidėliotinais atvejais, kai kyla didelis pavojus gyventojų gyvybei, sveikatai, aplinkai ar turtui, visi ūkio subjektai ir kitos įstaigos savivaldybės administracijos direktoriaus reikalavimu teikia turimus materialinius išteklius.“
Kitaip tariant, norint panaudoti ekstremalios situacijos likvidavimui savivaldybės materialinius išteklius, reikalinga savivaldybės vykdomosios institucijos valia ir jos pritarimas.
Įstatymo pakeitimu iš esmės siūloma to atsisakyti, numatant, kad savivaldybės materialiniai ištekliai bus panaudojami Vyriausybės nustatyta tvarka. Kitaip tariant, be savivaldybės vykdomosios institucijos valios ir pritarimo. Automatiškai, jei tam atsiras poreikis.
Projekto aiškinamasis raštas tokį reguliavimą grindžia praktiniu – didesnio efektyvumo valdant ekstremalią situaciją – poreikiu.**
Tačiau siūlomas teisinis reguliavimas yra ydingas teisiniu požiūriu.
Pirmiausia, valstybėje reikia vengti teisėkūros ad hoc (teisėkūros pagal situaciją). Akivaizdu, kad įstatymo projektą lėmė nesutarimai tarp Vyriausybės ir savivaldybių dėl migrantų krizės valdymo. Bet ar dera tokius nesutarimus spręsti siaurinant savivaldos teisę?
Taip pat natūraliai kyla klausimas, ar už ydingą nacionalinę politiką, dėl kurios nebuvo tinkamai įgyvendinamos valstybinės funkcijos (sienos apsauga), turi mokėti savivaldybės savo turimais materialiniais ir žmogiškaisiais ištekliais, kurie ir taip yra riboti?
Civilinė sauga yra savivaldybėms patikėta valstybinė funkcija. Tai reiškia: a) savivaldybė šią funkciją įgyvendina (administruoja), b) valstybė šį įgyvendinimą finansuoja, c) savivaldybė (jei yra poreikis ir galimybės) kofinansuoja jos įgyvendinimą.
Migrantų krizės atveju turime situaciją, kai valstybė reikalauja iš savivaldybės įgyvendinti valstybinę funkciją, ir tai daro ne garantuodama jos finansavimą, bet reikalaudama savivadybei ją vykdyti savo lėšomis. Natūralu, kad savivalybės su tuo nesutinka. Ir nenormalu, kad valstybės atsakas į tai – mes patys pasiimsime iš savivaldybės mums reikiamus išteklius.
Savivaldos institucijas saisto Vietos savivaldos įstatyme įrašyti atsakingumo savivaldybės bendruomenei (VSĮ 4 str. 1 d. 5 p.) bei savivaldybių ir valstybės interesų derinimo tvarkant viešuosius savivaldybių reikalus (VSĮ 4 str. 1 d. 7 p.) principai. Jie reikalauja, jog savivaldos institucijos, priimdamos bet kokius sprendimus, net jei ir sprendžiami valstybės lygio ekstremalios situacijos klausimai, nepamestų iš akių vietos gyventojų interesų.
Vyriausybės šitie principai nesaisto. Taigi, sprendimo teisę (kada ir kokiu mastu panaudoti savivaldybės materialinius išteklius valstybės ekstremaliai situacijai spręsti) perkėlus iš savivaldos į valstybės lygmenį, vietos gyventojų interesai lieka be deramos teisinės apsaugos. Kaip rodo praktika, jų gali būti realiai nepaisoma motyvuojant aukštesnio lygio, bet nebūtinai vietos gyventojų požiūriu svarbesnės reikšmės klausimų sprendimu.
Pagal LR Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalį, Savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Civilinės saugos įstatyme numatyta Savivaldos administracijos direktoriaus kompetencija civilinės saugos srityje yra Vietos savivaldos įstatyme numatytos vietos savivaldos savitvarkos ir savaveiksmiškumo galių išraiška. O šuo atveju savivaldos institucijų galia spręsti funkcionuoja ir kaip vietos gyventojų interesų garantas, kurio pririėmus minėtą teisinį reguliavimą, gali ir nelikti. Politine prasme, būtų pažeistas ir taip trapus valstybės ir savivaldos santykių balansas.
P.S. Abejonių kelia ir siūloma priimti „būtinųjų darbų“ sąvoka, ir su tuo siūlomas teisinis reguliavimas. Civilinės saugos įstatymas jau turi „neatidėliotinų darbų“ sąvoką, tad naujos sąvokos įvedimas yra perteklinis. Įstatyme sutinkama „priverstinių darbų“ sąvoka vertintina kaip sovietinės teisinės sistemos reliktas, kurį reikia braukti, o ne – nors ir kita forma – įtvirtinti.
_________
* Nr. VIII-971 2, 9, 13, 15, 17, 18, 24, 28 ir 31 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas
** Iš aiškinamojo rašto CSĮ 18 straipsnyje nustatyta, kad neatidėliotinais atvejais, kai kyla didelis pavojus gyventojų gyvybei, sveikatai, aplinkai ar turtui, visi ūkio subjektai ir kitos įstaigos savivaldybės administracijos direktoriaus reikalavimu teikia turimus materialinius išteklius. Toks reguliavimas neefektyvus ir valstybės ekstremaliųjų situacijų atvejais praktikoje nepasiteisino, nes paskirtam valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijos vadovui tenka gaišti laiką sprendžiant, į kurių savivaldybių administracijų direktorius kreiptis ir prašyti skubaus reikalingų materialinių išteklių patelkimo. Todėl tikslinga atsisakyti tokio teisinio reguliavimo ir suteikti teisę Vyriausybei nustatyti tvarką, pagal kurią visi ūkio subjektai ir kitos įstaigos teikia turimus materialinius išteklius.