lrt.lt
2024 m. balandžio 11 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kuria reikalaujama, jog teisė į abortą būtų įtraukta į ES pagrindinių teisių chartiją. Už rezoliuciją balsavo 336 Europos Parlamento nariai, 163 buvo prieš ir 39 susilaikė (susilaikiusiųjų balsai neskaičiuojami).
Tai ne pirmoji tokio pobūdžio EP rezoliucija. Panašias rezoliucijas jis, reaguodamas į JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimą byloje Dobbs prieš Džeksono moterų sveikatos organizaciją (Dobbs v. Jackson Women’s Health Organization), priėmė 2022 m. birželį ir liepą.
Šiomis teisinės galios neturinčiomis rezoliucijomis daromas politinis spaudimas toms ES šalims narėms, kurios nesilaiko permisyvinės abortų politikos, taip pat siekiama formuoti ES politinę darbotvarkę, siekiant padaryti Europą abortų laisvės zona.
Reikia pasakyti, jog panašaus pobūdžio rezoliucijų priėmimas EP tapo galimas dėl 2019–2024 m. kadencijos EP susiklosčiusios politinės konsteliacijos. Nors didžiausia frakcija EP yra taip vadinamieji krikščionys demokratai (ELP), lemiamą daugumą sudaro kairiajam sparnui ir liberaliajam centrui atstovaujančios frakcijos, kurios, skirtingai nuo dešiniojo sparno atstovų, esminiais ideologiniais klausimais paprastai veikia vieningai. Minėtą EP rezoliucijos projektą pateikė Europos socialdemokratų, liberalų, žaliųjų frakcijos ir kairiųjų grupės, vienijančios 350 iš 705 EP narių. Taigi, abejonių, kad ji bus priimta, praktiškai nebuvo.
Paskata pakartotinai kelti aborto įtraukimo į ES pagrindinių teisių chartiją klausimą davė kovo 4 d. Prancūzijos Nacionalinės Asamblėjos sprendimas, kuriuo buvo pakeista Prancūzijos Konstitucija. Ji tapo pirmąja šalimi pasaulyje, kurioje abortas buvo aiškiai įtvirtintas kaip konstitucinė teisė. Panašios iniciatyvos jau buvo svarstomos kitose šalyse, Ispanijoje ir Švedijoje, tačiau būtent ši šalis buvo pirmoji, kurioje tai pavyko padaryti.
Įkvėpti sėkmės Prancūzijoje, abortų šalininkai kovo 14 d. suorganizavo motyvacinę Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono kalbą Europos Parlamente, parengė rezoliuciją ir ją prastūmė EP. Beje, tai padaryta neturint ES mandato šiuo klausimu (sveikatos klausimai neįeina į ES kompetenciją), nebuvo ir jokio piliečių valios atsiklausimo. Panašiai sprendimai būdavo priiminėjami Sovietų Sąjungos Komunistų partijos suvažiavimuose, kuriuose, prisidengiant darbo žmonių interesais, iš tiesų buvo priimami partijos sprendimai.
Teisės į abortą įtraukimas į ES pagrindinių teisių chartiją turėtų dvi praktines pasekmes. Pirmiausia, tokios teisės sukūrimas sugriautų dabar galiojantį žmogaus embriono prenatalinėje vystymosi stadijoje apsaugos teisinį režimą, taip pat atvertų duris dabar galiojančios gydytojo sąžinės prieštaravimo teisės panaikinimui.
Žmonės gali nesutarti dėl to, ar pradėtas, bet dar negimęs vaikas teisiniu ar techniniu požiūriu gali būti laikomas asmeniu, tačiau vakarietiška teisės doktrina pripažįsta, jog jis neabejotinai yra teisės subjektas. Tai reiškia, jog žmogaus gyvybė, panašiai, kaip privati nuosavybė, gamta, visuomenės sveikata ar kiti dalykai, yra visuomeninis gėris, kuriam yra taikoma atitinkama teisinė apsauga. To išraiška, kalbant apie nėštumo nutraukimą, yra reikalavimas užtikrinti tam tikrą žmogaus vaisiaus apsaugą, kuri praktikoje pasireiškia per galimybės atlikti abortą ribojimą. Pasaulyje nerasite nė vienos šalies, kurioje abortas moters pasirinkimu nebūtų ribojamas atsižvelgiant į vaisiaus gestacinį amžių. ES šis amžius svyruoja tarp 10 iki 12 savaičių.
Formaliai žiūrint, aborto kaip teisės įtvirtinimas leidžia reikalauti panaikinti bet kokį aborto ribojimą paremtą vaisiaus gestaciniu amžiumi. Ne atsitiktinai ES Parlamento rezoliucijoje, kuria siūloma teisę į abortą įtraukti į ES pagrindinių teisių chartiją, yra remiamasi 2022 m. PSO Saugaus aborto gairėmis. Būtent jos ne tik rekomenduoja dekriminalizuoti bet kokio aborto atlikimą, ne tik panaikinti visus specialius aborto atlikimo pagrindus (pvz., dėl medicininių indikacijų ar išprievartavimo) ir palikti tik vieną – abortą moters pageidavimu, bet ir aborto atlikimui nenustatyti jokių gestacinio amžiaus apribojimų. Paprastai sakant, leisti abortą moters pageidavimu atlikti iki pat gimdymo.
Taigi, teisės į abortą nustatymas yra susijęs su totalinės vaisingumo savikontrolės politikos įteisinimu, kuri praktikoje nuves iki vieno iš visuomeninių gėrių – žmogaus gyvybės – įstatyminės apsaugos galutinio panaikinimo.
Antra, nustačius teisę į abortą, kyla grėsmė, jog bus panaikinta gydytojo sąžinės prieštaravimo teisė. Pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą, gydytojas turi teisę atsisakyti nutraukti nėštumą, jeigu tai prieštarauja gydytojo moralinėms vertybėms ar nuostatoms, išskyrus atvejus, kai tai būtina moters gyvybei išsaugoti. Taigi, tie gydytojai, kurie nori daryti abortus, juos daro, o kurie nenori – jų nedaro. Ši sąžinės išlyga netrukdo moterims laisvai pasinaudoti aborto teise. Todėl tarp šių dviejų „laisvių“ nėra jokios konkurencijos.
Tačiau įtvirtinus abortą kaip teisę, atsiras dviejų teisių: moters teisės į abortą, ir gydytojo sąžinės prieštaravimo teisės kolizija. Kilus ginčui, kurį inicijuotų moteris, norinti pasidaryti abortą, kai gydytojas atsisako jį atlikti, Europos Teisingumo teismas galėtų paskelbti, jog tokia nuostata prieštarauja ES pagrindinių teisių chartijai.
Šiuo metu Lietuvoje gydytojų sąžinės prieštaravimo teisė yra įtvirtinta tik poįstatyminiu teisės aktu. Taigi, teisės į abortą nustatymas ES pagrindinių teisių chartijoje reikštų, jog kilus ginčui, teisės aktų kolizija, remiantis teisės aktų hierarchijos taisyklėmis, būtų aiškinama gydytojo pareigos atlikti abortą labui.
Tokio pobūdžio ginčus gali sąmoningai išprovokuoti nevyriausybinės organizacijos, užsiimančios strateginiu bylinėjimusi. Jie abortas bus pripažintas kaip teisė, labai tikėtina, kad jos, siekdamos panaikinti sąžinės išlygą, sieks nusitaikyti į sąžinės prieštaravimo teise besinaudojančius sveikatos priežiūros paslaugų teikėjus. Kad teisės į abortą nustatymas reikalingas būtent tam, kad būtų suvaržyta, o galiausiai ir atimta gydytojų sąžinės laisvė (daugumoje ES šalių abortas moters pasirinkimu juk leidžiamas), patvirtina ir EP priimtos rezoliucijos tekstas, kuriame konstatuojama, jog moters lytinių ir reprodukcinių teisių užtikrinimui kelia grėsmę tai, kad gydytojai pasiskelbia atsisakantys atlikti abortą dėl įsitikinimų.
Todėl tokios teisės nustatymas veda į neišvengiamą antagonizmą, kuris bus išspręstas vardan vieno (moters) laisvės paaukojant kito (gydytojo sąžinės) laisvę. Taigi, tai preliudas į būsimos totalitarinės visuomenės tikrovę.
Beje, joje mes jau kartą buvome. Būtent sovietmečiu gydytojai neturėjo teisės atsisakyti atlikti abortą. Jų nedarančių (vadinamųjų medikų disidentų) Lietuvoje buvo vienetai. Šviesios atminties gydytoja Ramunė Jurkuvienė yra pasakojusi, jog ją, kaip medicinos studentę, dėl atsisakymo studijų metu atlikti abortą tardė KGB. Gydytojo sąžinės prieštaravimo teisė buvo įtvirtinta Lietuvoje tik po Nepriklausomybės atkūrimo, priėmus Medicinos praktikos įstatymą. Atrodo, kad šį kartą šviesus totalitarizmo rytojus grasinasi ateiti iš Briuselio.
Laimei, jis neišauš taip greitai. EP neturi kompetencijos pakeisti ES pagrindinių teisių chartijos, t.y. kažką iš jos išbraukti ar kažką į ją įtraukti. Be to, realus tokios „teisės“ įtraukimas į ES Pagrindinių teisių chartiją reikalauja ES kompetencijos išplėtimo. Pagal dabar galiojančias ES Sutartis, sveikatos apsaugos politika nėra priskirta pasidalijamąjai ES kompetencijai. O ES Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnyje nustatyta, kad Chartija taikoma tik tada, kai valstybės narės įgyvendina ES teisę, ir kad ji negali viršyti ES kompetencijos. Taigi, šiuo atveju tokios teisės, tiesiogiai susijusios su sveikatos apsaugos politika, įtraukimas į ES Pagrindinių teisių chartiją pažeistų ES sutartyse įtvirtintą subsidiarumo principą.