Dalijamės Ramūno Aušroto replika į Justino Dementavičiaus straipsnį „Krikščioniškoji demokratija ir nacionalizmas“, paskelbtą portale bernardinai.lt (ČIA).
Justinas man atsakė į klausimą, kodėl atsirado grynosios demokratijos (pure democracy) projektas, kurį dabar krečia nacionalizmo karštinė.
Tereikia prisiminti, kad Europos Sąjungos tėvais buvo krikščionys demokratai, kuriems, kaip priminė Justinas, centre buvo asmuo, o ne tauta, ir dėl kurio jiems buvo būdingas polinkis į internacionalizmą. Juk ne atsitiktinai karščiausi Europos Sąjungos gynėjai visada buvo Vokietijos krikščionys demokratai.
Ir natūralu, kad reakcija į šį nuo bėgių nuėjusį krikščioniškąjį projektą galėjo būti tik antroji nacionalizmo banga. Taip būna tada, kai ignoruojamas tautinis elementas (tikrovė) ir norima kurti kosmopolitinį projektą, pamirštant, kad Pauliaus žodžiai „nėra nei žydo, nei graiko“ buvo taikomi religinei, o ne politinei tapatybei apibrėžti.
Klausimas, ar įmanoma šį elementą vaisingai integruoti? Lietuvoje tam tikrų aplinkybių dėka tai pavyko TS-LKD, kuri savo prigimtimi yra hibridinis junginys, jungiantis savyje tris – konservatoriškąjį, tautinį ir krikdemiškajį – elementus. Bet tai reiškia dar kai ką: kad laisvai gali būti ir kitas.
P. S. Kai man bando aiškinti, kad krikščioniškoji demokratija yra nieko bendro su tautiškumu, nei su krikščionybe, man tai primena bandymus priklausomai nuo situacijos sakyti, kad blynuose nėra nei miltų, nei kiaušinių, nei pieno, o jie susideda iš atomų ir molekulių. Aišku, galima ir taip, jei nuo to gyventi bus ramiau.