Ramūnas Aušrotas. Ugdymo ankstinimas: diskusijos su visuomene ar jos kvailinimas?

laisvavisuomene.lt

Plačiai visuomenėje nuskambėjo Lietuvos Respublikos Prezidento Švietimo įstatymo pataisų (toliau – ŠĮP) pasiūlymas dėl privalomo ikimokyklinio ugdymo įvedimo bei pradinio ugdymo ankstinimo. Kritikos pateiktam projektui negailėjo nevyriausybinės organizacijos, tėvų bei šeimų bendruomenės bei Lietuvos piliečiai. Buvo rašyti raštai, kreipimasis, vyko diskusijos, ikimokyklinio ugdymo srityje buvo pasiektas visuomenę tenkinantis kompromisas. Tačiau Seimo Švietimo ir Mokslo komitetas (toliau – ŠMK) skubos tvarka, be platesnių diskusijų su visuomene ir be nevyriausybinių organizacijų, tėvų bei šeimų bendruomenių išklausymo, įregistravo naują Švietimo įstatymo pataisų versija, kuri naikina pasiektus susitarimus ir netenkina tėvų bendruomenės.

Trumpai prisiminkime visą veiksmų procesą.

LR Prezidento švietimo sistemos pokyčių vizija

Šių metų rugpjūčio 31 d. LR Prezidentas Gitanas Nausėda pristatė šalies švietimo sistemos pokyčių viziją. Valstybės vadovas pasiūlė vieneriais metais ankstinti ikimokyklinį ir pradinį ugdymą bei nustatyti, kad ikimokyklinis ugdymas būtų privalomas visiems Lietuvos piliečių vaikams.

„Atsižvelgdamas į tai, kad dalis Lietuvos mokinių patiria mokymosi sunkumų dėl nepalankios ekonominės ir socialinės aplinkos, šalies vadovas teiks kartu su socialiniais partneriais parengtas Švietimo įstatymo pataisas, kurių tikslas – sudaryti palankesnes ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo sąlygas ir galimybes.“ – teigė LR Prezidentas.

„Prezidentas siekia sisteminio pokyčio, kuris paliestų visus švietimo lygmenis, o didžiausią poveikį turėtų vaikams, augantiems šalies regionuose ir šeimose, patiriančiose socialinę riziką. Pasak šalies vadovo, turi būti sukurta sistema, kuri švietimo pagalbą teiktų pagal poreikį, skatintų ankstyvą vaikų ugdymą ir sudarytų kokybiško ugdymo prielaidas kiekvienam vaikui.“ – buvo teigiama LR Prezidento pranešime spaudai.

Organizacijų bei Lietuvos piliečių nepasitenkinimas

Dėl šio viešo pareiškimo kilo nemažai diskusijų bei nepasitenkinimo. Grupė organizacijų, specialistų bei Lietuvos piliečių paskelbė viešą kreipimąsi, kuriuo prašo LR Prezidentą derinti privalomo ikimokyklinio ugdymo ir pradinio ugdymo ankstinimą su visuomene. Keipimąsi pasirašė įvairios organizacijos bei virš 1000 Lietuvos piliečių. NVO, šeimoms ir tėvams kilo klausimas, ar iš tiesų Prezidentas siūlo Lietuvoje įvesti privalomo ikimokyklinio ugdymo sistemą?

Kurdami Švietimo tikslus atitinkančią mokyklą, galime sudaryti sąlygas ugdymo ankstinimui ir spec. poreikių vaikų gausesniam integravimui. Tačiau tai neturėtų būti prievolė, o tik galimybė, kaip valstybės pagalba tėvams atsakingai parinkti tinkamiausią kiekvienam vaikui ugdymą. Valstybė, vietoj naujų prievolių įvedinėjimo, turėtų stiprinti ir palaikyti šeimų, o ypač gausių šeimų, kūrimąsi, formuojant joms palankią valstybės politiką. Tai padėtų spręsti kur kas aktualesnes ir jau įsisenėjusias šalies demografines, socialines bei ekonomines problemas.“ – buvo teigiama kreipimesi.

Reaguojant į tai Prezidentūroje buvo surengta apvaliojo stalo diskusija, kurioje taip pat dalyvavo ir Laisvos visuomenė institutas (toliau – LVI). Rodos, buvo bent jau bandoma išklausyti ir išgirsti pastebėjimus (LVI pastebėjimai pateikiami čia).

Išgryninta problemos esmė

Dabar galiojančiame Švietimo įstatyme buvo privalomo ikimokyklinio ugdymo UŽUOMAZGOS. Jame buvo nustatyta, kad vaikams iš socialinę riziką patiriančių šeimų galėjo būti skiriamas privalomas ikimokyklinis ugdymas. Ši nuostata praktikoje buvo neįgyvendinama, dėl to vaikai iš socialinę riziką patiriančių šeimų būdavo per vėlai įtraukiami į švietimo sistemą, jų integracija vėluodavo, pedagogams darbo su jais būdavo daugiau, o jų mokymosi rezultatai – kaip rodo PISA tyrimai – prastesni.

Taigi, Prezidento siūlomi Švietimo įstatymo pakeitimai atsirado kaip priemonė spręsti įsisenėjusias centrinių ir savivaldos viešojo administravimo institucijų problemas susijusias su privalomo ikimokyklinio ugdymo skyrimu pagal dabar galiojančią SocMino tvarką, kai vaikas auga socialinę riziką patiriančioje šeimoje, savivaldybių negebėjimu užtikrinti vaiko pavėžėjimo iki ugdymo įstaigos, darželių ir ikimokyklinio ugdymo pedagogų stokos, priešmokyklinio ugdymo programų trūkumais, susijusiais su jų su orientacija į žinias. Kitaip tariant, tai buvo teisės aktų įgyvendinimo problema, kurią pasiūlyta spręsti teisėkūriniu būdu.

Tačiau dėl visų šių priežasčių nebūtina nustatyti tėvų teises ribojančių įstatyminių pareigų, įvesti privalomą ikimokyklinį ugdymą ar ankstinti pradinį ugdymą.

Prezidento komandos pasiūlyta formuluotė iš esmės siūlė privalomo ikimokyklinio ugdymo sistemą. (“ikimokyklinis ugdymas yra privalomas ir užtikrinamas”). Tarptautinėje praktikoje yra du ikimokyklinio ugdymo organizavimo modeliai: PRIVALOMAS ir VISUOTINIS. Privaloma ikimokyklinio ugdymo sistema nustato ikimokyklinio ugdymo PAREIGĄ tėvams, o visuotinė – garantuoja TEISĘ (angl. legal entitlement) sudarydama galimybę reikalauti iš švietimo paslaugos teikėjo savo vaikui ikimokyklinio ugdymo.

Laisvos visuomenės institutas pasiūlė patikslinti pateiktą formuluotę, šį pasiūlymą Prezidentūra PRIĖMĖ. Prezidento užregistruotoje Švietimo įstatymo pakeitimo projekte yra frazė (“ikimokyklinis ugdymas turi būti užtikrinamas”). Ši formuluotė atitinka VISUOTINIO ikimokyklinio ugdymo sistemos dvasią, ir orientuoja Švietimo sistemą jos link.

Užregistruotas LR Švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas

Rugsėjo 23 d. LR Prezidentas užregistravo LR Švietimo įstatymo pakeitimo įstatymą (toliau – Įstatymas), kuriame pakoreguoti pirminiai pasiūlymai, kuriais buvo numatyta įstatymo lygmenyje nustatyti ikimokyklinio ugdymo prievolę vaikams iš socialinę riziką patiriančių šeimų, o taip pat ir vieneriais metais ankstinti pradinį ugdymą.

Tuomet džiaugėmės, kad buvo atsižvelgta į išsakytą tėvų teises ginančių nevyriausybinių organizacijų nuomonę – pertvarką orientuoti ne privalomojo, bet visuotinio ikimokyklinio ugdymo sistemos link. Tai yra nustatant LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pareigą sudaryti vaikui iš socialinę riziką patiriančios šeimos galimybę naudotis ikimokykliniu ugdymu, bet ne tėvų prievolę šia galimybe pasinaudoti.

Užregistruotame Įstatymo projekte buvo išlaikyta Švietimo įstatyme, esanti tėvų diskrecijos teisė pasirinkti, nuo kelių metų – 6 ar 7 leisti vaiką į mokyklą. Ši – skirtingo starto tėvų pageidavimu – galimybė yra viena iš LR Konstitucijos garantuojamos tėvų teisės nevaržomai rūpintis savo vaikų doroviniu ir religiniu auklėjimu, pagal savo įsitikinimus, išraiška.

Nauja Švietimo ir Mokslo komiteto pataisų versija – bandymas šeimų sąskaita spręsti įsisenėjusias problemas

Po projekto pateikimo Seime, Švietimo ir Mokslo komitetas, be jokių ilgesnių diskusijų ir visuomenės nuomonės išklausymo, taip kaip reikalauja Teisėkūros pagrindų įstatymas, ėmė ir vėl pakoregavo Prezidento pasiūlymus. Negana to, Švietimo ir mokslo komitetas įregistravo savo pataisų versiją, pagal kurią kuriamas hibridinis ikimokyklinio ugdymo modelis, bandantis savyje suderinti tiek privalomą, tiek visuotinį ikimokyklinį ugdymą.

Šis pasiūlymas kelia daugybę klausimų. Pirmiausia, ar įstatymo leidėjas tikrai supranta, kas yra kas ir koks skirtumas yra tarp „privalomo“ ir „visuotinio“ ikimokyklinio ugdymo modelio. Nėra būtina į projektą įrašyti žodį “visuotinis”, kad Lietuvoje atsirastų visuotinė ikimokyklinio ugdymo sistema. Sistema atsiranda ne todėl, kad į įstatymą yra įrašomas kodinis žodis, bet todėl, kad įstatymas sudaro prielaidas jai atsirasti. Prielaidos tokiai sistemai atsirasti buvo ir Prezidento pasiūlytoje įstatymo projekto redakcijoje, numatančioje pareigą valstybei užtikrinti ikimokyklinio ugdymo prieinamumą tėvams.

Kyla klausimas, kiek iš ministerijos ir savivaldybių atstovų supranta terminų “privalomo ikimokyklinio ugdymo sistema” ir “visuotinio ikimokyklinio ugdymo sistema” turinį, kiek jų yra pajėgūs juos atskirti. Net ir projektą vertinę Teisės departamento specialistai nematė tarp jų skirtumo. Kas kompetentingai vertins ir klasifikuos šeimas, kurioms turės būti taikomas privalomas, o kurioms visuotinis ikimokyklinis ugdymas? Socialinių paslaugų įstatyme esanti „socialinę riziką patiriančios šeimos“ sąvoka yra labai plati, panašiai kaip su smurto sąvoka, įstatyme nėra numatyta jokių vertinamųjų kriterijų. Ar nevirs noras tenkinti visų poreikius dar viena eiline “chaltūra”, kur siautės valdininkai, o šeimos nusilauš kojas, kaip kad atsitiko su Vaiko teisių apsaugos reforma? Kyla daugiau klausimų nei galima rasti atsakymų.

Dėl minėtų įstatymo neįgyvendinimo priežasčių NEBŪTINA nustatyti tėvų teises ribojančių įstatyminių pareigų, įvesti privalomą ikimokyklinį ugdymą ar ankstinti pradinį ugdymą. Kodėl eilinį kartą už valstybės pareigų neatlikimą turi būti atsakingos šeimos?

Teisinė argumentacija

Remiantis LR Konstitucijos ir Europos Žmogaus Teisių Konvencijos nuostatomis, pagrindiniai vaikų ugdytojai yra tėvai. Švietimo sistema šioje srityje atlieka pagalbinę funkciją, bet neturėtų jų pakeisti. LR Konstitucijos 38 str. 6 d. numato, kad tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, o to pačio str. 2 d. sako, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Sistemiškai skaitant šias konstitucines nuostatas, darytina išvada, kad valstybės funkcija šioje srityje yra subsidiari.

Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 1 papildomo protokolas (iš dalies pakeisto 11 protokolu) nustato dvi teises: pirma, vaikų teisę į mokslą (ir atitinkamai, valstybės pareigą tai garantuoti) bei tėvų teisę parinkti savo vaikams švietimą ir mokymą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus (ir valstybės pareigą šią tėvų teisę gerbti). Be kitų dalykų, ji apima ir teisę parinkti savo vaikams ikimokyklinio ugdymosi formą, spręsti dėl pradinio ugdymo pradžios laiko.

Atitinkamai yra suformuluotos ir dabar galiojančios LR Švietimo įstatymo nuostatos: įstatymo 7 str . 2 d. numato, kad Ikimokyklinis ugdymas vyksta šeimoje, o tėvų (globėjų) pageidavimu – pagal ikimokyklinio ugdymo programą. Švietimo ir mokslo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka ir atvejais vaikui ikimokyklinis ugdymas gali būti privalomas. Remiantis mūsų konstitucija ši nuostata interpretuotina kaip kalbanti apie tuos atvejus, kai šeimai yra reikalinga pagalba, t. y. kai šeima negali pati tinkamai atlikti jai priklausančios vaikų ugdymo pareigos. Pagal 9 str. 3. Pagal pradinio ugdymo programą vaikas pradedamas ugdyti, kai jam tais kalendoriniais metais sueina 7 metai. Pradinis ugdymas pradedamas vaikui teikti vienais metais anksčiau, kai vaikas tėvų (globėjų) sprendimu buvo ugdomas pagal priešmokyklinio ugdymo programą metais anksčiau. Taigi, iš esmės įstatymo norma numato tėvų diskreciją parenkant pradinio ugdymo pradžios laiką.

Norime priminti, kad LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 31 str. 2 d. nustato lygiaverčio valstybės ir savivaldybių institucijų ir tėvų bendradarbiavimo pareigą. Ši įstatymo nuostata galioja ir aukščiausioms valdžios institucijoms, kurių priimti teisėkūriniai sprendimai tiesiogiai įtakoja vaikų ir šeimų gerovę.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
2 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
2
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top