Toks įspūdis kilo pažiūrėjus diskusiją dėl Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo naujos redakcijos Socialinių reikalų ir darbo komitete (SRDK).
Įstatymas anksčiau ar vėliau bus priimtas, tačiau neaišku, kad prisiims politinę atsakomybę už vienokį ar kitokį įstatymo tekstą, ypač jei praktikoje veiks netinkamai.
O šiuo metu Seimo nariai suka galvas, kokius klausimus turi spręsti SRDK, kokius Teisės ir teisėtvarkos komitetas (TTK), o kokius ŽTK (pagrindinis komitetas). Pvz. siūloma, kad klausimus susijusius su smurto artimoje aplinkoje orderiu spręstų TTK.
Man keista tai matyti, nes paprastai Seimo narių ir komitetų nesaisto kitų komitetų (ir jų narių) nuomonė ir valia. Jų reikalas suformuoti savo komiteto poziciją žvelgiant iš savo sferos taško.
Tai tik rodo, kad šis įstatymas Seimo nariams yra karšta bulvė.
Kai toks chaosėlis – tenka tikėtis tik paties blogiausio.
O dar „įšokinėjimai iš eigos“. Pvz. šiandien vienas iš įstatymą komitete kuruojančių A.Sysas pateikė visiškai naują (bet užtat su moterų teisių organizacijomis suderintą) apsaugos nuo smurto orderio formuluotę ir siūlė dėl to balsuoti.
Nors tokios formuluotės neįvertino nei Teisės departamentas, be neturėjo galimybės įvertinti SADM. Kuris prieš svaitę jau buvo įvertinęs ir atsižvelgęs į prieš tai buvusius pasiūlymus.
Priminsiu kad dar iki galutinio įstatymo projekto registravimo ir pateikimo Seime jis perėjo beveik metus trukusią derinimo su visomis institucijomis LR Vyriasbėje mėsmalę, suinteresuotos institucijos (bent dešimt) du kartus pateikė savo išvadas, kol buvo patvirtintas galutinis projektas.
Klausimas paprastas: ar yra kokia nors nuoseklus proceso (svarstymo komitete) organizavimas. Man susidaro įspūdis, kad komiteto pirmininkas sąmonigai siekia proceso nevaldyti, o siekia išlaviruoti, ten, kur galima, numesdamas darbą kitiems komitetams, kai kuriais atvejais švelniai akentuodamas pagrindinę politinę liniją (kas rodo, kad jis nuomonę turi).
Primenu, kad SRDK pirmininko M. Lingės pasiūlymu, priešingai negu iki tol suformuota praktika, LR Seimas nusprendė jog pagrindinis komitetas šiuo klausimu bus ŽTK.
Pora pastebėjimų iš įstatymo svarstymų.
Diskusija kilo dėl specializuotą kompleksinę pagalbą teikiančių juridinių asmenų. Pagal tai, kaip dabar suformuluotas įstatymo tekstas, akreditacijos gali tikėti TIK DABAR VEIKIANTYS specializuotos pagalbos centrai. Tuo labai stebėjosi TD, nes paprastai akreditacija siejama ne su juridinių asmenų kaip tokių, o jų veiklos akreditavimu. Kitaip tariant, visi, kurie gali realiai veikti kokybiškai teikti šias paslaugas, turėtų turėti teisę būti akredituoti. O dabar įstatyme įvardinti juridiniai asmenys, kurie gali būti akredituoti. TD atstovė tiesiai šviesiai įvardino, jog tai yra visuomenininkų siekis monopolizuoti pagalbos nuo smurto artimoje aplinkoje teikimo sferą.
Nuo savęs pridėsiu – ir užsitikrinti išimtinį finansavimą, kuris, kaip žinoma, šiuo klausimu yra nemažas (ES kovai prieš smurtą prieš moteris yra dosni).
Kitas klausimas buvo susijęs su tuo, kas turi narginėti asmens, kuriam paskirtas apsaugos nuo smurto orderis, skundą dėl jo paskyrimo. Dabar numatoma, kad jį skiria policijos pareigūnas, o jis skundžiamas – policijos komisariato viršinikui.
Toks teisinis reguliavimas kelia klausimą dėl atitikimo senam geram principui, jog „Niekas negali būti teisėjas savo byloje“, kurį iškėlė V.Aleknaitė – Abramikienė.
Jei kam teko skųsti nutarimą dėl kelių eismo pažeidimo (o man teko) puikiai žino, kaip procesas vyksta, kai skundžiama policijos viršininkui. Jis vyksta proforma, be realios sitaucijos ištyrimo ir be realaus teisės būti išklausytam užtikrinimo. Skundas policijos pareigūnui ir apylinkės teismui tikrai ne tas pats. Yra ir kitas argumentas – teisė skųsti teismui bet kokiu atveju turės išlikti (nes orderis susijęs su žmogaus teisių apribojimais), todėl kam reikai kurti papildomą tarpinę instituciją, kuri nagrinęja skundus, nes tai tik pailgins procesą laike ir jį klampins.
Kad būtų galiam aiškiau pamatyti tokio reguliavimo pavojus, įsivaizduokime prieš du metus aktualią vaiko paėmimo iš šeimos situaciją. Įsivaizduokime, kad paėmimo klausimą sprendžia ne teismas, o Vastybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos padalinio vadovas. Pritartumėte tam?
Priminsiu, kad pvz. Austrijoje, kurią kaip gerą praktiką mini tos pačios moterų teisių organizacijos, sprendimą dėl orderio priima tik teismas. Be to, asmuo, kuriam jis taikomas, turi teisę būti išklausytas IKI tokio orderio skyrimo (jei tai susiję su išsikraustymu iš gyvenamosios vietos). Galiausiai, skundą dėl jo nagrinėja teismas normalia, o ne rašytinio proceso tvarką (kaip numatoma dabar). Rašytinė tvarka kelia riziką, jog teismas veiks kaip „policijos sprendimų vizavimo“ institucija. Taip buvo su sprendimais dėl vaiko paėmimo.
Kodėl neapibrėžti šeimos nariai?
Tik nuoroda į BK.
Lygiateisiškumo principas.
Moterų ir vyrų lygybės principas.
Kodėl du principai: todėl kad SK nuostatas siekia įgyvendinti.
Labai profesionaliai posėdyje šnekėjo TD atstovė Jadvyga Andriuškevičiūtė, pastebėjusi, kad įstatyme daug keliariopų normų, tokių, kurios nėra įstatymo, o Vyriausybės lygio ar minsiterijos lygio normų reguliavimo dalykas. Kam reikia įstatyme konkrečiai išvardinti konkrečius darbus (mokymų organizavimas), kai tai minisiterija gali nusistatyti įsakymu? Ir keisti pagal poreikį. Pvz. vienu metu gal bus aktualūs mokymai savivaldybės darbuotojams, kitu metu – jau ne. „Ne įstatymas, o atmintinė“ apibendrino ji.
Atsakymas yra paprastas žinant ideologinį kontekstą, kuriame šis įstatymas siūlomas. Problemas kelia ne dabar galiojantis įstatymas (tai, ką reikia taisyti, galima pataisyti padarant kelias pataisas), bet tam tikro ideologinio požiūrio stoka. Dėl to jis buvo atakuojams lobistinių organizacijų. Ne atsitiktinai labai smulkiai detalizuojama tai, kas ateina iš Stambulo konvencijos (orderis, privalomi mokymai kovos su smurtu tema viešojo sektoriaus darbuotojams (net jei tavo darbas nesusijęs su apsaugos nuo smurto sistema), konkrečios temos būtinos švietimo programose (nesterotipiniai lyčių vaidmenys).
O kiti iš tiesų svarbūs dalykai, kaip pastebėjo R.Jurkuvienė, yra paliekami savieigai: pvz. kaip bus bendtradarbiaujama tarp specializuotų pagalbos centrų ir vaiko teisių tarnybų, kai smurtą patirs/matys vaikas. Taip pat, ten, kur yra susiję su žmogaus teisių suvaržymu, turi būti aiškūs, plieniniai kriterijai (V.Aleknaitė – Abramikienė), o dabar vienurengiame, o kitur detalizuojama.
Man atrodo, kad tai bukos politinės valios (servilizmo), kurį demonstruoja šiuo klausimu SADM, išraiška. Ir iš tiesų, pats tikslas – ne, atsižvelgus į realią situaciją čia ir dabar, gerinti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje sistemą, bet, atsižvelgus į Stambulo konvenciją, perkelti jos nuostatas vykdant politinius įsipareigojimus.
Moterų teisių atstovė posėdyje bandė pasakyti, kad skiriant apsaugos nuo smurto orderį, nereikėtų atlikti rizikos vertinimo siekiant nustatyti, ar egzistuoja smurto artimoje aplinkoje tikimybė. „Pasualis atsisako rizikos vertinimo“, sakė ji. Kitaip tariant, ji pasakė, kad Stambulo konvencija, kurioje ir yra numatytas rizikos verinimas, yra pasenusi:) Stambulo kovencijos aiškinamasis mmeoradnumas, aiškia sako, kad rizikos vertinimas yra priemonė nustatyti tiesioginio smurto pavojaus tikimybę, tam kad būtų galiama skirti apsaugos orderį. Toks pasiūlymas akivaizdžiai yra neteisinis, prieštarauja teisingumo principui.
Bet jis leidžia atktreipti dėmesį į neteisingą motyvaciją, susijusią su apsaugos nuo smurto orderio įdiegimu, kuri gali įtakoti tiek nustatant teisinį reguliavimo ypatybes, tiek ir taikant šį teisinį institutą praktikoje. Svarstant šio teisinio insituto reikalingumą, buvo nuolat pabrėžiamas jo prevencinis pobūdis, tai suprantant kaip galimybę taikyti pavojų keliančiam asmeniui apribojimus, kai nepakanka duomenų pradėti ikiteisminį tyeimą ar konstatuoti nusikaltimo sudėties buvimą. Aplinkybė, jog teisėsaugos institucijos galimai netinkamai atlieka savo darbą, nėra ir negali būti tinkamas motyvas apsaugos nuo smurto orderio įvedimui, be to, toks argumentavimas remiasi
ydinga kaltumo prielaida, jog asmuo iš tiesų yra kaltas, tik to nepavyko įrodyti. Tai prieštarauja Lietuvos teisėje įtvirtinai nekaltumo prezmpcijai, jog niekas negali būti laikomas kaltu, kol to neįrodo teismas. Iš esmės tai, ką siūlo ir ko tikisi moterų organizacijos – tai baudžiamosios priemonės. Tikiuosi, kad tokio teisinio reguliavimo pavyks išvengti.
P.S. Tai, kas vadinama apsaugos nuo smurto orderiu mes turėjome ir anksčiau, tiko jo tikslas ir veikimo sąlygos buvo kitokios (žr. palyginamoji lentelė). Būtent jo tikslas ir yra svarbiasias diskusijų objektas.
