Buvęs valstybinės įmonės „Toksika“ Šiauliuose generalinis direktorius Ramūnas Peciulevičius 2011-aisiais pasiūlė pavojingų atliekų deginimo įrenginio projektą kuruojančioms Aplinkos bei Ūkio ministerijoms nutraukti sutartį su rangovu – bendrovėmis „Hafner Srl“ bei „Senovė“ – ir perdavė Generalinei prokuratūrai informaciją dėl galbūt nusikalstamų veikų vykdant rangos sutartį. Netrukus jis neteko pareigų.
Siūlome R. Peciulevičiaus laišką Tiesos.lt redakcijai, kuriame teigiama, kad 87 mln. vertės pavojingų atliekų deginimo įrenginio Šiauliuose projektas yra galimai iš anksto suplanuotas ir koordinuotas nusikaltimas, kai dar rengiant konkursą, buvo žinoma, kad bus statoma ne tai, kas perkama. Šiuo metu toks veikimas toliau kryptingai koordinuojamas, sutarties ir įstatymų pažeidimus bandoma įteisinti prisidengiant grėsme prarasti europines lėšas.
Atidžiai išnagrinėjęs Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) direktoriaus pavaduotojo Vidmanto Vansavičiaus pasisakymą per Seimo Antikorupcinės komisijos išvažiuojamąjį posėdį, supratau, kad, APVA nuomone, reikėtų kelti klausimą ne dėl to, kas kaltas, jog įrenginys buvo pastatytas kitoks, nei buvo numatyta pirkimo sąlygose (net ir šis klausimas APVA direktoriaus pavaduotojui tėra nieko nelemiančių diskusijų lygmenyje), bet dėl to, ar dabartinis įrenginys gali veikti. Iš esmės buvo pasakyta tas pats, ką laidoje „Mirties gamykla“ pasakė apsaugos ministras Valentinas Mazuronis – nereikia ieškoti kaltų ir taip prarasti ES bei LR pinigus, bet paleisti įrenginį dirbti tokį, koks jis pastatytas.
Kad dabar mums nereikia ieškoti kaltų dėl praeities, aš sutinku – jų ieškoti privalo FNTT, ir tai daro.
Dabar, manau, privalu šnekėti apie tai, ką daro dabartinė valdžia. Ji sako: nereikia prarasti ES bei LR pinigų ir todėl reikia paleisti įrenginį dirbti tokį, koks jis pastatytas, nors bandymų rezultatai ir visų ekspertų išvados teigia: dabartinis įrenginys pagal dabar galiojančias pirkimo sąlygas ir dabar galiojančius aplinkosauginius reikalavimus in corpore veikti negali.
Pirma, manau, akivaizdus rangovo – konsorciumo, sudaryto iš bendrovių „Hafner“ ir „Senovė“, finansinis protegavimas, nes jam leidžiama pastatyti ne tokį įrenginį, kokį pirkome (ekspertų išvados). Tai tikriausiai panašu į korupciją?
Antra, įrenginys priimamas dabar, o aplinkosauginius reikalavimus, kad jis galėtų normaliai veikti, bus bandoma įteisinti tik metų pabaigoje.
Juridiškai pagal „Statybos strategijos“ paskaičiavimus, kad deginti per didelio pagal pirkimo sąlygas galingumo krosnis ir dabar galiojančius aplinkosauginius reikalavimus per 20 eksploatavimo metų papildomai kainuos 93 mln. Lt. Šį eksperto teiginį patvirtino ir vykusių bandymų rezultatai. Dabartiniai bandymai vyksta ne pagal pirkimo sąlygas ir paneigti ankstesnių rezultatų de jure negali, nes vykdomi kitomis sąlygomis. Taigi, jei bus priimta gamykla neištaisius galingumo, valstybei bus padaryta žala – 93 mln. litų. Ateityje ją bus galima sumažinti ar panaikinti tik leidus deginti daugiau atliekų. Tačiau toks galingumo įrenginys, koks jis yra dabar, priėmimo momentu, manau, padarys valstybei žalos de facto ir de jure.
Teoriškai – kaip dabartinė valdžia šiandien gali žinoti, kad per valandą maksimaliai leidžiamo kiekio padidinimas bus galimas aplinkosauginiu požiūriu, jei dabar tik rengiama pavojingų atliekų sąvartyno poveikio aplinkai vertinimo (PAV) programa ir dar niekas nepaskaičiuota, o senasis įrenginio PAV sako, kad be žalos aplinkai per valandą maksimaliai galima deginti tik 1100 kg? Kaip dabar valdžia gali būti tikra, kad ateityje pavyks išvengti šių papildomų sąnaudų ir nebus padaryta žalos valstybei? Nejaugi pavojingų atliekų sąvartyno PAV jau paruoštas iš anksto ir neskaidriai?
Trečia, žinant ekspertų ir pačios „Toksikos“ (2013 m lapkričio 27 d.) poziciją, jog pastatytas įrenginys neatitinka pirkimo sąlygų, priimti įrenginį tokį, koks pastatytas, neištaisius nurodytų trūkumų, manau, reiškia tik viena – panaudoti ES lėšas ne tam, kam jos buvo skirtos, t.y. manau, jog galimai jau iš pradžių siekta apgauti ES, po to – nuslėpti tą apgavystę.
Taigi, ką iš tiesų siūlo dabartinė valdžia? Ignoruoti ir pažeisti Viešųjų pirkimų įstatymą, padaryti valstybei nuostolį, proteguoti rangovo finansinius interesus ir apgauti ES?
Susidaro įspūdis, jog lozungais „nepraraskime ES lėšų“ bandoma dangstyti galimai padarytus ir daromus pažeidimus bei padėti kaltiems asmenims išvengti asmeninės atsakomybės.
APVA nuomone, reikia gilintis į tai, ar dabartinis įrenginys gali veikti? Šiaulių miesto tarybos posėdyje „AF-Consult“, rengiančios pavojingų atliekų sąvartyno PAV, atstovė pasakė, kad deginimo įrenginio pakeitimai į sąvartyno PAV įtraukti būtent Aplinkos projektų valdymo agentūros ir Aplinkos ministerijos pageidavimu (yra įrašas savivaldybės tinklapyje). Taigi APVA, inicijuodama aplinkosauginio reikalavimo pakeitimą deginimo įrenginiui, kad šis galėtų normaliai veikti, priėmus įrenginį, antikorupcijos komisijos posėdyje teigia, kad dar „nežino“, ar dabartinis įrenginys gali veikti nepažeidžiant aplinkosauginių reikalavimų ir pirkimo sąlygų in corpore? Tad kyla klausimas: kokiu tikslu inicijuojami tie pakeitimai?
Manau, tokią APVA poziciją pavadinti vien „gudravimu“ neapsiverčia liežuvis, įtariu, jog tai perkančiosios organizacijos siekis bet kokia kaina išvengti atsakomybės už galimai padarytus šiurkščius pažeidimus.
Antikorupcijos posėdyje buvo darytas garso įrašas. Štai jo transkripcija (keletas sakinių nėra išrašyta žodis į žodį, bet esmė išsaugoma):
„Po ilgų ginčų tarp rangovo ir užsakovo buvo nuspręsta pasamdyti tarptautinį ekspertą, kad jis pasakytų, ar pastatėm tą, ką norėjom, ar ne. Buvo tokios kalbos pasklidę, kad pastatėm ne tai, ką pirkome. Ekspertas turėjo pasakyti, ar iš esmės toks įrenginys (su trūkumais – mano pastaba) gali dirbti, deginti atliekas. Turi būti išmetimų sureguliavimas ir darbuotojams nebūtų rizikos. Galiu trumpai pasakyti, kad išvados buvo – atliekos gali būti deginamos pagal ES reikalavimus. Ir surašyta, ką reikėtų pataisyti. Praradom du su puse metų šiai diskusijai. Man jau teko praėjusios kadencijos Seimo Antikorupcijos komisijai tą patį šnekėti. Nuėjom tada kitu keliu, ieškojom kaltų. Nežiūrėjom, ar galima šią gamyklą (tokia, kokia yra dabar, su trūkumais – mano pastaba) paleisti dirbti. Vėl toje pačioje vietoje esame ir su tuo sveikinu, kad suradome šitą kelią.“
APVA atstovas, manau, tendencingai iškraipo faktus. Ne „kalbos pasklidę“, o „COWI Lietuva“ bei vėliau „Statybos strategijos“ (oficialaus, Lietuvos pasamdyto statybų prižiūrėtojo) išvados, parengtos remiantis bandymų rezultatais ir to paties šveicaro paskaičiavimais. Išvados buvo tokios: įrenginys neatitinka nei pirkimo sąlygų, nei aplinkosauginių reikalavimų. Tada buvo pasamdytas tarptautinis ekspertas, kuris savo išvadų preambulėje pasakęs, kad nevertina sutartinių įsipareigojimų, nurodė, jog įrenginys atitinka ES standartus, nors samdant jo klausė, ką reikia pataisyti, kad įrenginys atitiktų pirkimo sąlygas. „Toksikos“ rašte rangovui 2012 m lapkričio 27 d. priede „Visi trūkumai“ nurodyta, jog per didelis galingumas yra defektas ir trūkumas.
Atkreipkite dėmesį į datas. „Toksikos“ pareiškimas rangovui yra datuotas lapkričio 27 diena, o nepriklausomo šveicaro išvada, pridėta prie šio rašto, yra lapkričio 21 dienos. Taigi, „Toksika“ įvertino šveicaro išvadas ir nutarė, jog galingumą privalu taisyti. Taip padarė todėl, kad šveicaras sakė, jog esamo per didelio galingumo įrenginys negali vykdyti sutarties reikalavimų ir patarė jo neperdarinėti, o keisti sutartį. „Toksika“ žinojo, jog to daryti negali be Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimo, o VPT jo neduos, nes tai pagerintų rangovo finansinę padėtį taip, kaip nebuvo nustatyta sutartyje anksčiau. Ką reiškia paleisti gamyklą dirbti pagal tarptautinio eksperto rekomendacijas – pažeisti Viešųjų pirkimų įstatymą? Tad kas Aplinkos projektų valdymo agentūrai, dabartinei „Toksikos“ vadovybei, leido ne gamyklą taisyti, o keisti tas sąlygas, kai įstatymas tai draudžia?
O APVA atstovo kalbos Antikorupcijos komisijos posėdyje Šiauliuose, kad įrenginys turi atitikti tik ES reikalavimus, yra skandalingos ir, manau, daug ką pasakančios korupcine prasme, žinant, jog pirkimo sąlygose aukščiausios hierarchijos dokumente nurodyta, jog įrenginio aplinkosauginiai reikalavimai turi būti griežtesni nei ES reikalavimai, bei neatsiejamas pirkimo dalykas yra rangovo pasiryžimas vykdyti aplinkosauginius reikalavimus tuo atveju, kai jie griežtesni nei ES reikalavimai. Skandalas yra ir tai, kad APVA, perkančiosios organizacijos, atstovas įrenginio tinkamumą vertina ne pagal atitikimą pirkimo sąlygoms (tai yra būtina ir privaloma ES lėšų panaudojimo skaidrumo ir teisėtumo sąlyga Lietuvoje), o pagal įrenginio atitikimą ES standartams – dėl nurodytos dokumentų hierarchijos tai pirkimo sąlygose yra ne svarbiausia sąlyga.
Dar keletas pastabų apie tarptautinio eksperto samdymą, kuriuo taip „džiaugiasi“ APVA.
Nebuvo skelbiamas tarptautinis konkursas pirkti tarptautinio eksperto konsultacijas.
Esu girdėjęs, jog tam, kad šis šveicarų ekspertas galėtų dalyvauti supaprastintoje pirkimo procedūrose, prieš dvi savaites iki pirkimo procedūrų Lietuvoje buvo įregistruota jo atstovybė su lietuviškais rekvizitais. Ir būtent jis ima ir laimi supaprastintą pirkimo procedūrą. Jei tai tiesa – keistas sutapimas?
Po to pasirodė šveicaro ataskaitos pirmasis variantas, kuriame teigiama, kad įrenginys neturi jokių esminių trūkumų ir „Toksika“ gali jį priimti. Galutinėje ataskaitoje po to, kai apie tai parašė žiniasklaida, šio teiginio neliko.
Be to, ataskaitoje minima, kad ekspertas su rangovais be Lietuvos atstovų bendravo ne Šiauliuose, kur gamykla ir dokumentacija, o Ciuriche. Patogus pasikalbėjimo būdas ir vieta, tiesa?
Apibendrinant: jei to nebūtų buvę – tai reikėtų sugalvoti, tiesa?
Visa tai matant, „nestebina“ ir dabartinė APVA nuomonė, jog nereikia žiūrėti nei į blogus įrenginio bandymų rezultatus, nei į „COWI Lietuva“ ar „Statybos strategijos“ išvadas, nei į 2012 m. gruodžio 27 d. „Toksikos“ išreikštą poziciją, visa tai vadinant „buvo tokios kalbos pasklidę“. Visi oficialūs specialistai ir atsakingi asmenys buvo „kvaili ir pašalinti“ (nutraukta sutartis su „Statybos strategija“ dėl techninės priežiūros, atleistas 2012 m. lapkričio 27 d. pareigas ėjęs „Toksikos“ direktorius Žilvinas Čenkus), o ponai Marius Busilas ir V. Vansavičius sako, kas yra gerai, ir liepia skaityti ne visą „taip stebuklingai atsiradusio šveicaro“ ataskaitą, bet tik „specialius atskirus puslapius“.
Be to, šnekama apie tai, jog dabartiniai bandymai rodo, kad įrenginys yra tinkamas. Gamykla yra statoma pagal Sidabrinę FIDIC knygą, t.y. statyba iki rakto, kai bandymai yra specialiai reglamentuoti „Toksikos“ atveju tiek konkrečiais terminais, tiek pagal rezultatų grupes, kuriuos privalu parodyti, o ne pagal atskirą dabar sukurtą deginimo programą. Bandymai skirti parodyti faktinius rezultatus, o ne tam, kad bandymų metu būtų reguliuojamas įrenginys tiek išmetimų, tiek pilnos techninės komplektacijos prasme. Todėl dabar vykstančių bandymų metu užfiksuoti pažeidimai (faktinis išmetimų normų viršijimas, netinkama techninė komplektacija) rodo įrenginio netinkamumo faktą. „Toksikos“ poziciją, jog bandymų metu viršytos išmetimų normos atsirado dėl įrenginio kalibravimo ir yra smulkmena, vertinu kaip eilinį „gudravimą“, šiurkščiai pažeidžiantį Sidabrinio FIDIC nuostatas ir pirkimo sąlygas. „Toksikai“ ir rangovui vertėtų žinoti, jog esant statybai iki rakto, įrenginį kalibruoti reikia ir privalu iki bandymų, o ne bandymų metu sakyti: ups, čia truputį išėjo ne taip, čia smulkmena. Verta eilinį kartą priminti, jog pirkimo sąlygose nurodyta, kad aplinkosauginiai reikalavimai niekada negali būti smulkmena.
Tai ir yra situacija, kai, manau, reikia kalbėti apie korupciją. Siekiant „prastumti įrenginį bet kokia kaina“, o ne reikalaujant, kad rangovas jį ištaisytų savo sąskaita taip, kaip priklauso, manau, yra šiurkščiai ignoruojamos griežtesnės nei ES reikalavimai pirkimo sąlygos. Manau bet kokioje demokratinėje ir teisinėje valstybėje diskusijos dėl galimos korupcijos bei įrenginio saugumo ir atitikimo pirkimo sąlygoms jau būtų pasibaigusios išvažiuojamame posėdyje išgirdus vieningus rangovo ir „Toksikos“ pareiškimus, jog įrenginys atitinka visus reikalavimus, ir prieš akis turint pavojingų atliekų sąvartyno PAV programos dokumentą, kuriame yra planuojama po įrenginio priėmimo keisti įrenginio aplinkosauginį reikalavimą dėl maksimaliai degintino kiekio per valandą tam, kad įrenginys galėtų veikti normaliu režimu (visa tai vadinama deginimo efektyvinimo planais). Turėtų kilti logiškas klausimas – jei įrenginys atitinka visus reikalavimus, kam ruošiamasi keisti jo aplinkosauginį reikalavimą? Jei tam, kaip sako „Toksika“, kad jis galėtų veikti visu pajėgumu, tai šiandieną pagal dabar galiojančius reikalavimus jis normaliu režimu veikti negali.
Tai, ką „Toksika“ ruošiasi priimti iš rangovo? Atsakymas – įrenginį, kuris atitinka ES standartą, bet kuris neatitinka Lietuvos pirkimo sąlygų, pagal kurias skirtas finansavimas, ir įrenginį, kurio normaliai ilgalaikei eksploatacijai būtina keisti aplinkosauginius reikalavimus.
Ramūnas Peciulevičius
Daugiau apie galimai neskaidrias UAB „Toksikos“ pavojingų atliekų tvarkymo įrenginio statybas ir keliamą pavojų Šiaulių regiono gyventojams skaitykite kitoje Tiesos.lt publikacijoje: