Praėjusią savaitę Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nutarė atmesti vienos Lietuvos pareigūnės skundą, kad Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, per vadinamąją naktinę reformą sumažinusi jos valstybinę pensiją 15 proc. be kompensacijos, nusavino jos turtą ir taip pažeidė jos žmogaus teises.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doc. dr. Kęstutis Girnius ta proga parašytame komentare portale DELFI.lt (skaityti ČIA) pareiškė, kad kitokio sprendimo EŽTT ir negalėjęs priimti, ir pasidžiaugė sveiko proto bei Andriaus Kubiliaus pergale, lyg ir leisdamas suprasti, jog buvęs premjeras, o tiksliau – jo įgyvendintas krizės suvaldymo planas, su kuriuo jis taip kukliai veržėsi į vadovėlius ir disertacijas, pagaliau sulaukė pripažinimo bent ES.
Kodėl K. Girnius EŽTT nutartį pristato taip, tarsi joje būtų pritariama konkretiems A. Kubiliaus sprendimams, o ne patvirtinama, kad valstybės premjeras apskritai turi suverenią teisę priimti sprendimus ekonomikos politikos klausimais ir kad ne konstituciniams teismams tokius dalykus nurodinėti, sunku pasakyti. Juk EŽTT svarstė ir priėmė savo nutartį atsižvelgdamas ne į ekonominį kokio nors Lietuvos vyriausybės sprendimo efektą, juolab jam nerūpėjo pasverti ir tų krizės įveikimo galimybių, kurias ne be viršesniųjų spaudimo tas pats A. Kubilius atmetė, pavyzdžiui, EŽTT nevertino, kaip su krize būtų susidorota, jei būtų sutikta priimti Tarptautinio valiutos banko analitikų siūlymą skolintis iš jų nepalyginamai mažesnėmis palūkanomis ir ta pačia proga atlikti keletą tegul ir skausmingų (tarsi A. Kubiliaus naktinės reformos būtų buvusios neskausmingos…), bet būtinų reformų.
Net jei A. Kubiliaus girti ir nėra pagrindo ar apžvalgininkas jį mato ten, kur jo nėra, akivaizdu ir tai, kad komentarą apie EŽTT nutartį K.Girnius rašė ne tam, kad apsvarstytų, ko vertas A. Kubilius, kaip premjeras. Padaręs prielaidą, kad Lietuvą skundusi pareigūnė rėmėsi Lietuvos Konstitucinio Teismo 2002 m. nutarimu, sutapatinusiu pensiją su teise į nuosavybę, kuri pagal Konstituciją turi būti saugoma ir ginama, politikos apžvalgininkas, skaitydamas EŽTT nutartį, ne tik pats sau pasidarė išvadą, jog atmesdamas TOKIU pagrindu formuluojamą Lietuvos pareigūnės skundą, EŽTT tuo pačiu „netiesiogiai kritikavo Lietuvos Konstitucinį Teismą (KT), kuris savo nutarimais apsunkino Vyriausybės darbą ir stengėsi paversti algų nelygybę konstitucine doktrina“, bet ir šią savo mintį paviešino savo komentare. Ir net išplėtojo. Be to, dar kartą priminė, ką ir jis pats, ir kiti apžvalgininkai jau ne kartą yra sakę: KT savo nutartimis įsikišo (ir ne tik tąkart) į suverenią Vyriausybės (ir ne tik) atsakomybės sritį, t.y. į teisę priimti sprendimus dėl šalies ūkio politikos.
Kaip ir buvo galima tikėtis, KT netruko atsiliepti.
Jau kitą dieną Giedrė Maksimaitytė, Konstitucinio Teismo atstovė spaudai, DELFI.lt portale paskelbė savąjį rašinį – pranešimu spaudai jo nepavadinsi ne tik dėl striuko informaciniu požiūriu turinio, bet ir dėl stilistikos – informacinis teksto audinys atmiešiamas lyg ir pagieža, lyg ir arogancija (skaityti ČIA) – nesuprasi, iš kur tas neslepiamas susierzinimas? Lyg ir neteko girdėti, kad būtų priimta kokia Konstitucinio Teismo „neklystamumo dogma“.
Kas be ko, G. Maksimaitytės atsakyme irgi netrūko apeliacijų į sveiką protą. Kaip autorei sekėsi juo pasiremti ar atsiremti – tai jau kitas dalykas. Pati autorė reikalavimų kartelę – kaip suprantu, bent sau – kelia aukštai: „Pasirodo, yra paprastas būdas apginti politikų sprendimus – tereikia imti ir supriešinti teisę su politika, pirmąją menkinant, o antrąją garbinant kaip sveiko proto šaltinį. Juk norint kritikuoti nebūtinas objektyvumas.“
Pareiškusi, kad „[d]augumą autoriaus [K. Girniaus – red. past.] teiginių būtų galima paneigti konkrečiais faktais ir citatomis“, G. Maksimaitytė tokio sumanymo kažkodėl iškart atsisako ir žada: „nekankinsiu skaitytojų ilgais debatais“.
Šalyje, kurioje nevyksta jokie – net ir trumpi – debatai, o tuo labiau – dėl KT sau pačiam suteiktos ir nekvestionuojamos teisės viršyti kompetenciją, tokia frazė paprastai nuskamba, kaip prisipažinimas, jog kažin ar turima ką pasakyti. „Neguodžia“ nė pažadas paminėti „tik kelis klaidinančius aspektus, ryškiausiai prasilenkiančius su tiesa“.
Ir nors spaudos atstovė savo žodžio laikosi: „aspektus pamini“, bet be „konkrečių faktų ir citatų“ iš tokių užuominų maža naudos. Kita vertus, jos padėtis nepavydėtina: įrodyti, kad K. Girniaus kritikuojami KT sprendimai, buvę teisingi ir pagrįsti, – misija neįmanoma. Ypač „keblu“ ką nors racionalaus pasakyti apie „teisingąją“, išties daug sumaišties sukėlusią 2010 m. KT nutartį, kuria buvo paskelbta, jog Vyriausybės sprendimas krizės metu proporcingai sumažinti pajamas, kad daugiau uždirbantis ar didesnę pensiją gaunantis daugiau ir „netektų“, pažeidžia „proporcingumo“ principą. Todėl ir tokie neva išvadiniai teiginiai ir vertinimai kaip „Šiuo atveju Lietuvos ir Strasbūro teismų pozicija ta pati, taigi ir EŽTT, ir LRKT protas yra vienodai sveikas“ ar „LRKT ir EŽTT aiškinimai dėl nuosavybės teisės į pensiją nesiskiria“ ir pakimba beorėje erdvėje. Tokiomis „išvadomis“ gali tik tikėti. Arba stebėtis, kad autorius tikisi, jog atsiras ir tokių, kurie jais patikės.
Štai kad ir šis pasažas: pripažinusi faktą, kad EŽTT nusprendė atmesti Lietuvos pareigūnės skundą, spaudos atstovė rašo: „Tik visa bėda, kad pompastiški teiginiai apie krizės vyriausybės sveiką protą ir neva EŽTT išsakytą kritiką Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (LRKT) yra visiška netiesa“. Kad inter alia, A. Kubilius, tiksliau – visa vyriausybė in corpore, ir vėl gauna, švelniai tariant, sprigtą į kaktą, sakyčiau maža bėda: tikrai antros eilės reikalas aiškintis, būta ar nebūta ten to sveiko proto ir/ar kieno vertinimus KT spaudos atstovė perduoda – EŽKT, LRKT ar savo.
Tačiau kad ir antrasis teiginys apie „neva EŽTT išsakytą kritiką Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (LRKT) yra visiška netiesa“, skamba jau kur kas rimčiau, juolab kad ir jį neva pagrįsti turinti EŽTT nutarties citata teiginio netiesos neįrodo, tik parodo, jog EŽTT pakanka nuovokos suvokti savo galių ribotumą: „Cituoju EŽTT sprendimą: „Teismas (EŽTT – aut. past.), atsižvelgdamas į savo ribotą vaidmenį pakeisti nacionalinių teismų vertinimą, nemato įtikinamų priežasčių abejoti Lietuvos Konstitucinio Teismo vertinimu šioje byloje.“ Būtent tokios nuovokos – pripažinti savo galių ribotumą – Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui ir pritrūko. Tad perfrazuojant KT spaudos atstovę, būtų galima sakyti: EŽTT sveikas protas kur kas sveikesnis nei LRKT.
Nerimtai atrodo ir autorės blaškymasis – tiksliau, „žinojimas“, kaip „buvę iš tikrųjų“: iš pradžių lyg ir apkaltinusi K. Girnių, jog šis tą sakinį nutylėjęs, vėliau lyg ir teigia, jog jis jo nepastebėjęs: „Jeigu autorius nebūtų nutylėjęs šios citatos, visas jo tolesnis tekstas būtų netekęs prasmės. Kita vertus, nepastebėjęs šios tezės ir, pateikdamas priešingą požiūrį, autorius rado pagrindą kritikuoti…“
Tačiau labiausiai glumina baigiamasis KT spaudos atstovės pasisakymo ekskursas – pasaulio istorija patosiškai vaizduojama kaip „kova su politinių sprendimų, priimtų nepaisant teisės, pasekmėmis“… Kodėl nutylima ir kitokia istorija – žinoma, ne tokia patraukli, kai teisė paslaugiai aptarnaudavo politinius valdančiojo elito sprendimus, ko gero, galime tik numanyti. O norint prisiminti, kad tokių nedailių vaizdelių būta ir Lietuvos istorijoje, visai nebūtina gręžiotis toli į praeitį – negi jau pamirštas dūmais dar trenkiantis pačios naujausios, vos kelių metų Lietuvos konstitucingumo istorijos puslapis, kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas kartu su saujele politikų pelenais pavertė suvereno – Tautos – teisę į referendumą, ir neberanda politinės valios ir vėl grįžti prie Konstitucijos, o ne gyventi pagal Konstitucinio Teismo nutarimus?
Kad Konstitucinis Teismas deklaruoja turįs tikslą puoselėti ir ginti konstitucines vertybes, tarp jų – ir teisę kritikuoti, ir saviraiškos teisę kaip pamatines Lietuvos politinės bendruomenės vertybes, jokia paslaptis. Vadinasi, jis ir pats įsipareigoja ne tik rodyti aukščiausius atvirumo diskusijoms ir kritikai standartus, bet ir ugdyti pilietinio rūpesčio, atsakomybės kultūrą. Tikrai norėtųsi tikėti, kad tas irzulys ir noras patiems gintis, u-užuot kalbėjus apie principus tėra klaidingas įspūdis.
Aišku viena: atgavus sveiką nuovoką ir susivokus, kas ir kieno vardu respublikoje gali būti kalbama ir kas turi teisę ką riboti, diskusija – anksčiau ar vėliau, bet – prasidės. Rimta, nuosekli: ir apie valdžių atskyrimą, ir koks Konstitucinio Teismo vaidmuo valstybėje ir visuomenėje, ir ką iš tiesų reiškia sergėti Konstituciją, ir t.t., ir pan. Štai kad ir kaimyninėje Lenkijoje – jau kalbamasi: tegul karštai, piktai, bet iš esmės.