Pasakyti, kad tuštumos ar tuštybės prisodrinta viešoji erdvė yra tuščia, būtų daugiau negu netikslu – net ir neturininga ar nususinta, ji vis tiek „kalba“. Be to, jau kuris laikas šis „vakuumas“ nuo tikrų ar dirbtinai kuriamų įtampų, atvirų ar nutylimų, kur kas greičiau „užverda“, nei „ataušta“.
Išoriniam stebėtojui toks iš atskirų „suburbuliavimų“ ar „sustingdytų pozų“, tarsi iš mozaikos šukių dėliojamas visumos vaizdas taip ir lieka „aptrupėjęs“, nors kai kada ir „glajaus“ ar „pabarstukų“ nepagailima. Kita vertus, per ilgesnį laiką ima „kalbėti“ net ir du punktyrine linija susieti taškai, kaip ir tarpai ar atstumai tarp jų. Kad ir per tai, ką ir kaip ar kiek laiko nutyli.
Štai kad ir šios savaitės pirmųjų trijų dienų komunikatai, į pasaulį paleisti prezidentės spaudos tarnybos. Kaip jau skelbėme, liepos 3 dieną, pirmadienį, į Lietuvą darbo vizito buvo atvykęs Europos Komisijos (EK) pirmininko pirmasis pavaduotojas Fransas Timermansas (Frans Timmermans). Dienotvarkė, atrodo, buvusi intensyvi: aukštas EK pareigūnas susitiko su visais trimis valstybės vadovais – Respublikos prezidente Dalia Grybauskaite, Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu ir Vyriausybės vadovu Sauliumi Skverneliu, o Lietuvos ambasadorių metiniame susitikime perskaitė pranešimą „apie politinę situaciją ES ir aptarė ES ateities scenarijus“. Skambant varinėms kildišiados triūboms, atrodo, svarbus įvykis taip ir liko nereflektuotas – „šnekutizmas“ ir vėl paėmė viršų.
Tačiau antradienį paskelbta žinutė ima gausti kiek kita „melodija“ ir jos nešamos žinios ratilai nuraibuliuoja, atrodo, kur kas toliau – regis, visos galimybės mėginti susivokti, kur Lietuvos prezidentė vyksta, kokiai pozicijai ji atstovauja… Deja. Nei spaudos tarnybos žurnalistai, nei komercinės žiniasklaidos atstovai nematė reikalo tuo pasidomėti. Nors liepos 4 dienos prezidentės spaudos tarnybos pranešime spaudai ir ataidi tos pačios temos, „pabarstukai“ čia pernelyg spalvoti ir nuslystama paviršiumi: džiaugsmingai informuojama, jog liepos 6 dieną Dalia Grybauskaitė dalyvaus Trijų jūrų iniciatyvos viršūnių susitikime Varšuvoje, į kurį pirmą kartą išskirtinio svečio teisėmis atvyks ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas.
Pranešimo autorių teigimu, šis aukščiausio rango JAV vizitas į Baltijos jūros regioną tarptautinės bendruomenės vertinamas kaip „siekis parodyti ypatingą dėmesį Baltijos ir Rytų Europos šalių saugumui bei dar kartą išsakyti JAV įsipareigojimą NATO kolektyvinei gynybai“.
Kaip ir galima tikėtis, perduodami ir prezidentės, per šį pusmetį jau trečią kartą susitiksiančios su aukščiausiais naujosios JAV administracijos pareigūnais, vertinimai: „Lietuva jaučia nuolatinę JAV paramą ir mato konkrečius šios valstybės veiksmus atremiant iš Rytų kylančią grėsmę“. Ko gero, tokius „jutiminius“ vertinimus turėtų sustiprinti ir informacija apie dar vieną svarbų susitikimą, planuojamą jau liepos pabaigoje Taline – čia Baltijos šalių prezidentai susitiks su JAV viceprezidentu Mike‘u Pence‘u.
Pranešimą informatyvų daro vos kelios eilutės, minimaliai pristatančios mažai girdėtą trijų jūrų – Adrijos, Baltijos ir Juodosios – iniciatyvą, Kroatijos ir Lenkijos pastangomis prieš metus Dubrovnike subūrusią dvylika Rytų ir Vidurio Europos valstybių: Lietuvą, Latviją, Estiją, Lenkiją, Slovakiją, Čekiją, Rumuniją, Bulgariją, Vengriją, Austriją, Kroatiją ir Slovėniją. Išvardyti ir iniciatyvos siekiai: „užtikrinti geresnius politinius, verslo, transporto ryšius tarp šių regionų, skatinti didesnius krovinių ir keleivių srautus, gerinti tarpusavio bendradarbiavimą inovacijų, mokslinių tyrimų, skaitmeninių technologijų srityse, naikinti energetines salas, įjungti regionines elektros ir dujų rinkas į bendrą ES energetikos rinką, įgyvendinti sėkmingą elektros tinklų sinchronizaciją, dalintis patirtimi užtikrinant energetinių šaltinių įvairovę“. Tik mažai tikėtina, kad šie siekiniai turi ką nors bendra su Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Donaldo Trumpo sprendimu „JAV įsipareigojimą NATO kolektyvinei gynybai“, taip iškalbingai nutylėtą iškilmingame NATO viršūnių susitikime, išsakyti būtent Varšuvoje.
Gal todėl prezidentės spaudos tarnyba ir mirkteli: šįkart viršūnių susitikime Varšuvoje bus aptarti ir „Europos vienybės ateities klausimai [būčiau linkusi manyti, jog žodžių junginys Europos vienybės ateitis tėra riktas, o ne koks „tikrovės užkalbėjimas“ – R.B. past.], strateginių energetikos, transporto ir infrastruktūrų projektų įgyvendinimas“. Dar užsimena, kad labai tikėtina, jog bus priimta ir bendra politinė deklaracija. Tiesa, koks jos galimas turinys, nutylima, kaip ir tai, ar bus tariamasi, kaip elgtis „Briuselio elito beprotybės“ akivaizdoje.
Ir štai dar kitą dieną sužinome – liepos 5 dieną, trečiadienį, istorinio Varšuvos susitikimo išvakarėse, į Lietuvą užsuko ir Vokietijos Bundestago pirmininkas Norbertas Lammertas bei Vokietijos parlamento įgaliotinis kariuomenės reikalams Hansas Peteris Bartelsas, o prezidentės spaudos tarnyba savo vardu paskelbia pranešimą, kuris kažkodėl kaip du vandens lašai panašus į ELTA agentūros išplatintą, tik jau savo vardu (plg., pvz., ČIA).
Ir vėl belieka konstatuoti – įvykio svarba ir jo pristatymas viešojoje erdvėje taip kontrastuoja, kad būtent tas kontrastas tampa kur kas svarbesne žinia, kas be ko, verčiančia spėlioti, kodėl ir kas sumanė laikyti Lietuvos visuomenę nežinioje ar stojusią nepadorią pauzę keisti „šnekutiena“.
Beje, Lietuvoje apsilankę Vokietijos politikai susitiko ne tik su šalies vadove – progą pasidžiaugti gavo ir premjeras – „Vokietijos ir Lietuvos santykiai kaip niekada geri“ (ČIA), ir Seimo pirmininkas, patikinęs: „Vokietija – strateginė Lietuvos partnerė“ (ČIA). Be to, Vokietijos politikai nuvyko ir į Ruklą – ten jie aplankė ir daugiašaliame NATO batalione tarnaujančius savo šalies karius.
Sprendžiant iš pranešimo, paskelbto prezidentės spaudos tarnybos, tai, kad Vokietija pagaliau ryžosi prisiimti daugiau atsakomybės šiame regione, yra ir svečio – Bundestago pirmininko – nuopelnas, mat „prie Vokietijos apsisprendimo vadovauti priešakinėms NATO pajėgoms Lietuvoje ženkliai prisidėjo ir Bundestagas, išreiškęs tvirtą politinę valią prisiimti daugiau atsakomybės už Europos gynybą“. Dar daugiau – „Vokietijos lyderystė svarbi ir toliau stiprinant rytinio NATO flango gynybos pajėgumus“.
Naudodamiesi proga pranešimo autoriai įvardija ir Lietuvos, nuosekliai didinančios finansavimą gynybai ir modernizuojančios karines pajėgas, lūkesčius: pasirodo, mes tikimės, jog artėjančiame Aljanso viršūnių susitikime Vokietija palaikys mūsų siekį sukurti regioninę oro gynybą, be to, numatys būdus, kaip išvengti galimos karinės Baltijos šalių izoliacijos ar sparčiau priimti sprendimus.
Tokia pat gaida pranešime aptariamos ir kitos potemės. Pavyzdžiui, pareiškę, kad tvirta ir principinga Vokietijos pozicija Rusijos atžvilgiu Europos saugumui itin svarbi, pranešimo autoriai tęsia „lengva ranka“ tvirtindami: „Vokietija niekuomet nedvejojo įvardinti Rusijos atsakomybės dėl agresijos Ukrainoje“, o „vertybėmis grįsta Vokietijos laikysena padeda tęsti ES Rusijai taikomas sankcijas ir yra svarbi siekiant išvengti naujų bandymų griauti Europos saugumo architektūrą“.
Neapeinama ir dar viena potemė – abiem šalims iškilusios „hibridinės grėsmės“. Pasirodo, „Lietuva ir Vokietija sėkmingai bendradarbiauja kovodamos su propaganda, užtikrindamos laisvos žiniasklaidos prieinamumą regione. Prezidentės teigimu, kartojantis didelio masto kibernetiniams išpuoliams, mėginimams kištis į demokratinius rinkimus ES valstybėse, tokio pajėgumų sutelkimo reikia ir užtikrinant Europos kibernetinį saugumą.“
Pasak pranešimo, Respublikos prezidentė ir šiame susitikime ryžtingai kvietusi svečius į „kovą“ – girdi, „kova su nesaugios Astravo AE statybomis – bendras ES rūpestis“, mat „tarptautinių branduolinio saugumo reikalavimų neatitinkanti Astravo AE kelia pavojų visai Europai“, o „nelaimės atveju branduolinė tarša galėtų paveikti net 16 Europos sostinių“…
Jau darosi įdomu, kokių „trupinių“ nubyrės iš šios dienos susitikimų. Aišku viena: Lietuvos piliečiai ir toliau burs iš „tirščių“ geopolitinės dėlionės likiminius sprendimus – į viešumą bus nutekinta tik trupiniai. Kol spręsti turintys gins ne principus, o galią turinčius ir, žinoma, save, ta galia neva besidalijančius, kol jie, užuot atsiklausę suvereno, kuriuo keliu visiems mums sukti, patys ims neva kelią rodyti, tol viltis sugrįžti namo, prie ištakų, ir susigrąžinti kitus tik blės – tuštybę šie komunikatai gal ir pamalonina, bet kelio jie neparodys.