Penktadienį išplatintame pranešime žiniasklaidai leidykla „Alma littera“ informavo jos leidybine politika pasipiktinusią visuomenę, kad ir ji pagaliau praregėjo. O praregėjusi pamatė: ilgą laiką jų populiarintos autorės, viešųjų ryšių specialistės Rūtos Vanagaitės pasisakymai jiems „yra nepriimtini ir nesuderinami su „Alma litteros“ leidyklos vertybėmis“. Prisiminimai apie vertybes suteikė ir stiprybės: leidykla paskelbė nutraukianti bendradarbiavimą su R.Vanagaite ir davusi nurodymą išimti visas „Alma littera“ išleistas jos knygas, įskaitant ir ką tik pasirodžiusiąją – „Vištą strimelės galva“.
„Praregėjimas“ įvyko net labai netikėtai – dar išvakarėse leidyklos „Alma littera“ direktorė Danguolė Viliūnienė dalyvavo naujosios R. Vanagaitės knygos „Višta strimelės galva“ pristatyme ir savo vertybinio trumparegiškumo nė nepastebėjo, atvirkščiai, kaip matyti iš gausių reportažų, nei savo populiariausios autorės sukviesta draugija nesibodėjo. Ir štai jau kitą rytą leidyklai rūpi tik viena – kuo greičiau nutraukti bet kokius saitus su savo perkamiausia autore.
Žurnalistų pašnekinta „Alma littera“ komunikacijos vadovė, kiek tokie sprendimai kainuos, neatskleidžia, tačiau paslaugiai pakomentuoja: leidyklai svarbiausia „vertybinis požiūris“. Maloniai paaiškina, ir kas ištiks 15 000 tiražu išleistą naująją knygą. Pasirodo, „Višta strimelės galva“ virs tuo, kas ir yra, – makulatūra – ir bus perdirbta. Pati autorė siūlo „sudeginti“ – kas be ko, skamba nepalyginamai dramatiškiau. Kaip ir pažadas, kad „Vėlinių diena bus dvigubo liūdesio diena“. Dar vienas šou? Suplanuotas iš anksto ar tą akimirką, kai susivokta, kad jau toliau nėra kur – prieita riba?
Socialiniai tinklai ir vėl suūžia: vieni pritaria, reiškia pagarbą, žavisi pilietine leidyklos branda ir pan., kiti pasipiktina tuo, kuris tik to ir siekia – pats tik šiomis dienomis atakęs ir to neslėpęs, ir vėl nepraleidžia progos pasipuikuoti: jis toks svarbus ir įtakingas, kad vos spėjo penktadienį iš ryto pasiųsti leidyklai raštelį … ir ši iškart praregėjusi… Šou? Taip, bet, atrodo, paveikus.
O kad kantrybės taurė jau perpildyta, buvo matyti dar tą patį ketvirtadienio vakarą, kai veidaknygėje ėmė žaibiškai rastis grotažyme #AšEsuVanagas pažymėti pasisakymai, besipiktinantys ne tik R. Vanagaitės šmeižtu, girdi, A. Ramanauskas-Vanagas susižalojo pats. Tada ir nuskambėjo Vidmanto Valiušaičio ramus pasvarstymas, jog nepirkti knygų iš tų, kurie „niekingai pelnosi iš eskaluojamų skandalų, Tėvynės ir garbingų žmonių šmeižimo“, būtų kur kas paveikiau nei užrašas „Aš esu Vanagas“, ir jis, atrodo, buvo išgirstas: verslas, tarpininkaujantis melo ir šmeižto propagandai ir iš to gaunantis pelno, nėra tik verslas.
Gal dėl to ir „Alma littera“, į savo pranešimą žiniasklaidai apdairiai įterpusi ir „atsiribojimą nuo bet kokių R.Vanagaitės pareiškimų“, kur kas daugiau nutyli ir nebekomentuoja. Nei kodėl ji neatsiribojo nuo šių pareiškimų anksčiau, iškart po to, kai tik šios insinuacijos buvo paskelbtos, nei kodėl tai daro dabar, kai visa įmanoma žala, jau padaryta, leidyklos pranešime žiniasklaidai, kaip ir galima tikėtis, visa tai ne mažiau apdairiai nutylima.
Tad taip ir lieka neaišku, ar „Alma littera“ atsiribojo tik nuo pastarojo R. Vanagaitės „išsišokimo“, kai ruošiantis naujos knygos pristatymui pagal visas juodąsias viešųjų ryšių technologijas išplatintas pareiškimas, negalėjęs nesulaukti maksimalaus viešosios erdvės dėmesio, ar ir nuo ankstesnių Lietuvos tautą ir valstybę juodinančių R. Vanagaitės išpuolių, įvykdytų pagal tą pačią schemą ir turėjusių įtakos tos pačios „Alma littera“ išleistų knygų komercinei vertei?
Jei „praregėta“ tik dabar, kai šie viešųjų ryšių specialistės „triukai“ – šmeižto taikiniu pasirinktas labai brangaus Lietuvai žmogaus atminimas, o pati „naujiena“ paskleista lyg tarp kitko, su naująja knyga, atrodytų, tiesiogiai net nesusijusi – pagaliau sulaukė deramo visuomenės atkirčio, vis dėlto norėtųsi išgirsti ir išsamesnį paaiškinimą, o kokios, tiesą sakant, yra tos leidyklos „Alma littera“ prisimintos vertybės, jei jos tiek laiko nepadėjo pamatyti, atrodytų, tokių akivaizdžių dalykų, pavyzdžiui, prieš dvejus metus, kai buvo leidžiami ir pagal tą pačią skandalo „piarinę“ schemą komercializuoti neva „Mūsiškiai“ (šio R. Vanagaitės „veikalo“ nusikalstamą neprofesionalumą atskleidžiančios Vidmanto Valiušaičio ir kitų istorikų analizės, skelbtos ir Tiesos.lt portale)?
Deja, tuo joks pasakojimas apie vištą strimelės galva, kaip ir išpuoliai prieš Lietuvą ir ją kūrusius bei gynusius žmones dar nesibaigė. Galime neabejoti: žmogus, be jokių skrupulų iš abejotinos reputacijos politinių veikėjų pavertęs daręs prekinės išvaizdos „herojus“ ar „kankinius“, tikrai nepraleis progos ir pats tokia aureole pasipuošti.
Ir galime būti tikri: jokie formalieji filtrai – nei „praregėjusi“ leidykla, nei dar labiau nuo savo įsivaizduojamo reikšmingumo „apakęs“ konferansjė – šių išpuolių nesustabdys. Pareiga pažinti tiesą ir joje įsišaknyti, o jei prireiks, ir atstovėti, dalijamės kiekvienas.
#JeiNeAšTaiKaS