Užrašai paraštėse
Dar ir dar vienas išpuolis – domino efektas?
Naujienų fabrikai nestoja. Nespėjus nė atsitokėti nuo Barselonos kruvinojo ketvirtadienio vaizdų ir skaičių, konvejeris jau pateikė naujų. Ir dar pateiks.
Ispanijoje įvykdytas antrasis išpuolis. Dar tą pačią naktį. Populiariame Ispanijos Kambrilso kurorte netoli Barselonos dar vienas automobilis rėžėsi į pėsčiuosius. Nužudyta viena moteris, dar šeši sužeisti. Tarp jų – ir policininkas. Kilus susišaudymui su policija, visi penki automobiliu važiavę vyrai nukauti. Kai kurie jų – su sprogmenų diržais, o tiksliau – jų imitacijomis.
Jau vėliau tapo aišku, kad tarp nukautųjų – ir pagrindinis Barselonos išpuolio įtariamasis Moussa Oukabira. Septyniolikmetis, sąmoningai nukreipęs į minią autobusiuką ir nesustojęs – traiškęs visus savo kely. Ispanijos pilietis, atrodytų, jau lyg ir savas. Kiti – iš Maroko, bet juk neatstumti. Paskelbiama ir nuotrauka. Kažkur sukrebžda mintis: visai dar vaikas. Gal todėl taip lengvai žudo – tarsi žaistų? O jei ir dėl to, negi būtų lengviau?
Kai Vokietijos vakaruose, Vupertalyje, įvyko dar vienas išpuolis, buvo penktadienis, popietė. Užpuolikas buvo ginkluotas peiliu. Nukentėjo du žmonės. Vienas subadytasis mirė. Užpuoliką pašovė, bet šis sugebėjo pabėgti. Jų galėjo būti ir du ar daugiau. Policija praneša: jie vis dar laisvėje – agentūros platina, socialiniai tinklai gaudžia.
Kiek tolėliau, Suomijoje, Turku miesto centre, taip pat penktadienį po pietų dar vienas išpuolis – didžiuliu peiliu švaistėsi vyras. Sužeidė kelis žmones: vieną mirtinai, aštuoni gydomi. Kitų šaltinių duomenimis, nukentėjusiųjų mažiau – šeši. Dauguma jų – moterys. Sukrečianti detalė – viena moteris stūmė vežimėlį. Įtariamasis buvo pašautas: pranešama, ir kur – į kojas. Ir suimtas. Policija perspėja: miesto centrą verčiau apeiti – laisvėje gali būti ir daugiau pasiryžusiųjų. Žinią platina socialiniai tinklai ir pasaulinės agentūros. Visi nuščiuvę laukia kito pranešimo. Patikslinamas nukentėjusiųjų skaičius: mirė du. Kokia sužeistųjų būklė, ir vėl nutylima. Nekalbama ir apie įtariamuosius ar suimtuosius.
Pastebėjote: visur kartojama išpuolis – pats žodis net labai talpus, bet juk tuščias ir netikslus. O kodėl neįvardijus tiesiai? Juk turime ir masines žudynes ar žudynes, ir pasikėsinimą pažeminti / sužaloti / nužudyti ir pan. O kur dar kalbos teikiamos galimybės sukonkretinti, kaip tai buvo padaryta?..
Kiek vėliau išplatinamas vaizdo įrašas iš Tviterio ir tampa aišku: Turku mieste užpuolikas savo aukas badė šaukdamas „Allahu Akbar“ (Alachas yra didis). Ir jokios naujakalbės „išpuolio“ jiems neįpirši – visada nuskambės „Allahu Akbar“.
Beje, ar atsisakymas keistis, ypač pažangėti kaitos vertybę – naujoves, naujienas, nauja – išpažįstančiame pasaulyje irgi suvokiamas kaip išpuolis?
Kai kalba ekspertai
Bendroji tendencija dar nekvestionuojama: kiekvienas išpuolis, tiksliau – masinės žudynės tampa ir medijų diskurso faktu, todėl neilgai trukus prie mikrofonų palinksta ne tik įvykio dalyviai, liudininkai, bet ir ekspertai – dar viena sąvoka, nuolat ieškanti turinio.
Ir po Barselonos masinių žudynių buvo kalbinami įvairūs žinovai. Pagal užsienio spaudą BNS parengta publikacija „Ekspertai: „Taupus teroras“ – nauja europiečių realybė“dėmesį patraukė, prisipažinsiu, būtent savo pavadinimu.
Sutikite: sąvoka taupusis teroras daro įspūdį – juk pataikyta į pačią reiškinio esmę. Paprastai taupus žymi pozityvų vertinimą – juk ne šykštus; pabrėžiama ir šiuolaikiškumas – juk ne švaistūniškas, išteklių tuščiai neeikvoja, leidžia išgirsti ir tai, kas nepasakyta – stengiamasi, kad visiems užtektų, nes juk ištekliai riboti… Bet visa tai kitame – ne masinių žudynių – kontekste: pastarajame tos asociacijos ir implikacijos nuskamba drastiškai, gal net makabriškai.
Bet norint įvardyti tai, kas tapo europiečių tikrove, kito pasirinkimo lyg ir nėra. Tiksliau, yra – kalbos jausmas sako: pigus čia „tiktų“ daug labiau. Tik būtų nepalyginamai … ciniškiau. Nors… atsivertų ir kita paradigma, ypač jei aplink susitelktų viskas turi savo kainą žodžių ir pasakymų šeimyna. Kokį prasmių lauką atveria vien nukainoti, nuvertinti, daryti nuolaidas, išpardavimas… O kur dar bendroji ar laisvoji rinka, prekiniai mainai, kaštai, darbo efektyvumas, našumas, pelnas… Ir t.t., ir pan.
Gal vis dėlto jau suvokta, kad terorizuoti daug nekainuoja, tačiau apsaugoti tai, kas neįkainojama, ir padaryti tai kuo pigiau, – viešieji resursai juk riboti – gali būti net labai brangu.
Pakalbinti ekspertai taupų terorizmą laiko naująja europiečių realybe, pateikia ir statistikos: „Šiuo metu Europoje kas 4–6 savaitės įvyksta po ataką“, – skaičiuoja buvęs Prancūzijos elitinių policijos pajėgų GIGN vadovas Fredericas Gallois ir savo skaičiavimais dalijasi su naujienų agentūra AFP. Kaip tikras „išpuolių“ žinovas, priduria: „Per kiekvieną pertrauką tarp jų žmonės jau laukia, kad kažkas vėl įvyks.“
Dar kelios tokio pat lėkšto informacinio turinio pastraipos, ir kitam žurnalisto pašnekovui priskiriamas teiginys jau virsta klausimu: Išmokti gyventi su terorizmu? Kam ir kokiu tikslu ši dramatizavimo strategija taikoma būtent dabar ir čia, kai teroristiniai aktai nusikalstamai tapę kone buitiniu nusikaltimu, sunku numanyti. Prancūzų senatorei Nathalie Goulet tokio klausimo jau seniai nebėra, ir atsakymas aiškus: kaip dukart du – kitaip nebus. „Kažkas sėda į mašiną ir rėžiasi į žmonių minią. Deja, mums reikia išmokti su tuo gyventi, ir kiekvienas pilietis turi būti budrus“.
Ir vėl suklūsti – ką šiais laikais reiškia būti budriems? Kad kasdienis turinys kažin ar tinka, iškart imi abejoti, mat senatorei priskiriami žodžiai „labai svarbu vengti prieš musulmonus nukreiptų pasisakymų, kuriais pasinaudoja ekstremistai“ sudeda visai kitus, nei įprasta būti budriam akcentus. Jei išties šių laikų šnekutienoje tai gali reikšti ir kai ko, kai kam, apie kai ką geriau nešnekėti, o svarbiausia – kažkas kitas prisikalbės, o tu patirsi pasekmes… ir pan., galim būti ramūs – jokios minčių policijos tikrai nebereikės: patys save ir kitus iškarpysim, nutildysim…
Ir nuojauta, kad sugrįžo laikai, kurie, maneisi, liko toli praeityje, tik stiprėja.
Beje, senatorė taip pat ekspertė – „dirba džihadistų grupuočių tyrimais užsiimančioje parlamento komisijoje“. Todėl daug kas, skaitydamas tokius samprotavimus – „Reikia įvertinti realybę. Sakyti, kad problemą išspręs draudimas musulmonams atvykti į šalį … arba mečečių uždarymas, vadinasi, meluoti“ – nori nenori suklūsta: tuoj tuoj, ir išgirs tiesą… Veltui.
Tokie interviu jums kelia pasipiktinimą: koks tas žurnalistas, redaktorius … , nesuprato, kad būtent tai ir yra svarbiausia, kodėl neperklausė jau po to…? Būkite tikri – dažniausiai supranta. O ir nutylėdami kartais daug pasako. Tačiau kodėl taip pasirenka kitas, galime tik spėlioti. Žinoma, mažiausiai tikėtinas atsakymas – iš rūpesčio skaitytoju, kad ir jis imtų mąstyti. Bet mes juk galime ir tai?
Prancūzų senatorės mintis apie Islamo valstybės tikslus – „nukreipti Vakarų šalių vyriausybes ir piliečius prieš tose šalyse gyvenančias musulmonų mažumas“ – jau ne kartą buvo pateikta kaip argumentas, kodėl vyriausybėms taip sunku tinkamai apsispręsti kai kuriais klausimais. Tačiau kai dar tą pačią dieną gretimoje publikacijoje – manote, sutapimas? – perskaitai, kaip Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, priešingai nei pataria ekspertai, tiesiai ir be jokių budrybių išvadina Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, valdančiosios koalicijos partijas bei žaliuosius savo šalies priešais ir ragina Vokietijoje gyvenančius turkus rugsėjo mėnesį vyksiančiuose parlamento rinkimuose nebalsuoti nė už vieną iš jų, norisi išgirsti kai ką daugiau nei „būkime budrūs“.
Sakote: galime, o gal net ir turime tyliai guostis, kad tai pasakė ne IS atstovas, o NATO valstybės narės vadovas?
Net bulvaras ieško atitinkamų temų
Ir bulvaras nesnaudžia. Dūzgia. Gal kiek rimčiau nei paprastai.
Štai kad ir laikraštis „The Independent“ užjaučia „nepavydėtinos lemties australę“, 26 metų moterį, tapusią išpuolių trijose šalyse liudininke.
Kaip rodo citatos, žurnalistinis tyrimas buvęs išsamus: „Po Europą keliaujanti turistė iš Melburno Julia Monaco, ketvirtadienį išgyvenusi teroro aktą Barselonoje, anksčiau šią vasarą buvo atsidūrusi netoli išpuolių vietų Londone ir Paryžiuje, praneša laikraštis „The Independent“.“
Tik įsiskaitykite: birželio 3 d. – teroristai rėžėsi į žmones ant tilto Londone, tuo metu ji buvusi metropolitene – kurį laiką saugumo pajėgos laikė ją ten uždarę; birželio 6 d. ji lankėsi Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, kai visai šalia bažnyčios plaktuku ginkluotas vyras užpuolė pareigūną; rugpjūčio 17 d. teroro aktas Barselonoje ją užklupo apsipirkinėjančią vienoje iš „Ramblos gatvės rajono“ parduotuvių.
Ką čia bepridursi: tikra liudininkė ir tikra nelemtis. Įdomu, kiek tokių interviu reikia, kad ir šios sąvokos taptų beribės?
Būtinas akcentas: didvyriškoji teroristinių išpuolių liudininkė savo nepavydėtinos nelemties nekeikia, atvirkščiai. Ji tvirtai pareiškia: „Bet aš nejaučiu noro važiuoti namo. Aš noriu likti čia ir neleisti jiems, kad ir kas jie būtų, nugalėti“.
Ironiška. Bet pranešimo pabaigoje patikslinama ir juodoji rugpjūčio 17 d. Barselonos išpuolio statistika: 14 žmonių žuvo ir 130 sužeistų. Ir policijos darbo rezultatai: iki šiol sulaikė keturis žmones. Primena, jog atsakomybę už ataką prisiėmė teroristinė „Islamo valstybės“ grupuotė.
Pozityvo beieškant
Štai ir pozityvi žinia: Barselonos išpuolis Madrido valdžią kai ko pamokė – ji pagaliau supratusi, ką turinti daryti, kad tai, kas įvyko ketvirtadienį Barselonoje, nebepasikartotų Madride.
O pats sprendimas kone „saliamoniškas“: pėsčiųjų gatvėse bus pristatyta didžiulių gėlių vazonų ir jie „neleis vairuotojams tyčia įsirėžti į žmones“. Taigi tokiems išpuoliams, t.y. masinėms žudynėms, bus užkirstas kelias ir nuo to miestas tik taps gražesnis, o svarbiausia – be jokios užuominos į tai, kas iš tikrųjų vyksta: taip mes neparodysime, kad jaučiamės užpulti ir žudomi, nes juk nesiginsime, tik vazonais apsistatysime…
Juokas juokais, bet nenustebsiu, jei apsistatyti vazonais ilgainiui taps ašine sąvoka kalbant apie valdžios pastangas užtikrinti savo piliečių saugumą.
Tačiau pozityvo paieškos baruose nepralenkiama žinia kita. Tai – Lietuvos žmogaus teisių centro (LŽTC) veidaknygės paskyroje išplatintas pranešimas:
Mes šiandien su Barselona.
Jungiamės prie tų, kurie nusprendė nesidalinti baimę ir terorą skleidžiančiais vaizdais, o vietoj jų į socialinius tinklus kelia augintinių nuotraukas. Kaip vienas Twitter vartotojas parašė, tam, kad skleistume užuojautą ir solidarumą, bet ne teroristų neapykantą.
Akivaizdu – tokio akibrokšto niekas nelaukė. Poveikio, tiesa, visai ne tiems, irgi būta itin stipraus.
Kaip ir „atsako“. Raimondo Navicko nokdaunas jo veidaknygėje tiesiog meistriškas:
Raimondas Navickas. Ryžtingas atsakas į Barseloną!
Lietuvos Žmogaus teisių centras siūlo sugraudinti islamo teroristų širdis kačiukų nuotraukomis
Visokių kvailysčių ir silpnaprotystės apraiškų per savo netrumpą gyvenimą regėjau. Ir net patyriau.
Bet tai, ką matau savo akimis Lietuvos Žmogaus Teisių Centro FB puslapyje, yra tiek kvaila ir idiotiška, kad net sunku tuo patikėti!
Dar neseniai pažangi FB publika savo solidarumą su teroro akto aukomis reikšdavo nudažydama profilių avataras vėliavų spalvomis, melsdamiesi savo tolerantiškiems dievams, degindami žvakutes prie ambasadų bei apšviesdami pastatus ir monumentus analogiškų spalvų prožektoriais.
Tačiau, nepaisant visų šių ritualinių veiksmų, teroro aktai Europos šalyse tęsėsi. Taikūs europiečiai žūsta šimtais nuo islamistų iš pabėgėlių bei imigrantų tarpo rankų!
Išvydę savo ritualų neveiksnumą liberal-leftistai nusprendė išbandyti naują kovos su terorizmu būdą.
Kokį? Gal nutraukti paramą „pabėgėlių“ importui? O gal paraginti nedelsiant deportuoti iš Europos nelojalius ar nelegalius islamistus?
Ne, neatspėjote.
Ogi siūloma visiems tolerantiškiems žmonėms į islamistų terorą Barselonoje, kur žuvo bent 13 taikių europiečių ir sužeista dar 60, atsakyti ignoruojant informaciją apie aukas, o vietoje jos platinti … katukų ir kitų naminių gyvūnėlių nuotraukas!
Tipo – negąsdinkime europiečių teroro aukų vaizdais, nes nuo jų publikai natūraliai kyla neapykanta teroristams ir jų užtarėjams bei importuotojams. Geriau nukreipkime jų dėmesį į katukus ir šuniukus.
Su emocingais silpnapročiais, kurie ir sudaro pažangaus jaunimo pagrindą, šis triukas tikrai turėtų pavykti.
——————-
Nežinau, bent man atrodo, kad šis tolerastų cirkas yra tokia kvailumo viršūnė, kurios perspjauti artimiausiu metu niekam nepavyks.
Nors gal aš per menkai vertinu liberal-leftistinės publikos sugebėjimus?
#SugraudinkDžichadistąKatukoNuotrauka
#LeftizmasSilpnaprotystėsAtmaina
#LietuvosŽmogausTeisiųCentras
#NuoKvailumoVaistųNėra
#RyžtingasAtkirtisTerorui
LŽTC susvyravo, bet po kiek laiko, atrodo, atsigavo ir nusileido – net ėmėsi „aiškinti“ savo iniciatyvą:
Kadangi kilo nemenka diskusija po šiuo pasidalinimu, paaiškiname, kodėl mes manome, kad ši iniciatyva yra geras atsakas į terorą tiek Barselonoje, tiek kitose pasaulio vietose.
Po teroro išpuolių dažnai socialiniuose tinkluose sklindančios gedulo žinutės tiražuoja nusikaltimo vietos vaizdus, vaizduoja sužeistus ir išsigandusius žmones, sėja terorą ir nesaugumą bei sudaro įspūdį, kad teroristinės grupuotės ir jų nariai gali pakenkti kiekvienam iš mūsų.
Tokios informacijos sklaida didina teroristinių aktų efektyvumą, skatina ekstremistines idėjas palaikančius asmenis jungtis prie tokių organizacijų ar vykdyti nusikaltimus individualiai.
Tokių vaizdinių blokavimas ir sklaidos stabdymas yra viena iš efektyviausių priemonių mažinant teroristinių aktų patrauklumą juos vykdantiems asmenims, savo indoktrinaciją ir ideologijos sklaidą grindžiantiems komunikacija socialiniuose tinkluose bei tradicinėje žiniasklaidoje.
Todėl reiškiama užuojautą Barselonoje žuvusiųjų žmonių artimiesiems ir solidarumą sužeistiems, tačiau dalinamės vaizdinu, kuris niekaip nėra susijęs su baimės ir teroro sklaida.
Prisipažįstu: perskaičius šį rimtu veidu dėstomą „sprendimą“ ir tokį katukizmo „ekspertinį“ pagrindimą, ir vėl apėmė tas sunkiai nusakomas déjà vu jausmas…
Ir nuojauta, kad tuoj tuoj sugrįš laikai, kurie, maneisi, liko praeityje, tik stiprėja.