Pastarosiomis dienomis, atrodo, kone visa Lietuva kalbėjo apie mokytoją, praradusią savitvardą ir pakeltu tonu kalbėjusią, o gal šaukusią ant vaikų.
Egzistuoja įvairios, sudėtingos prievartos formos, atviros ir paslėptos, lengvai atpažįstamos ir sunkiai suprantamos, viena iš tokių sunkiai atpažįstamų – vadinamoji retroactive violence.
Kaip veikia retroactive violence? Tai prievarta, kurios tikslas – destabilizuoti oponentą, smulkiais, įkyriais, kone nepastebimais veiksmais, „nesupratimais“, menkais, tarsi netyčiniais trukdžiais, po apsimestiniu nemokšiškumu slepiamu įžūlumu išvesti oponentą iš pusiausvyros, destabilizuoti jį bei išprovokuoti į save nukreiptą smurtą.
Kokiu tikslu? Tam, kad būtų galima šį asmenį apkaltinti smurtiniais veiksmais prieš auką (save), delegitimuoti jį, kaip neadekvatų, neprofesionalų bei sugriauti jo reputaciją ir jo karjerą.
Vienas tokių išprovokuotos prievartos pavyzdžių – suicide by cop. Tai yra tai asmuo, nebenorintis gyventi, pats nesiryžta nusižudyti, todėl išprovokuoja policininką, kad šis padarytų tai savo rankomis. Kokios to priežastys? Žmogus pats nedrįsta kelti prieš save rankos, nori žūti ne kaip savižudis, o kaip neteisingos neva sistemos auka, arba tiesiog viliasi, kad jo šeimai bus išmokėtos kompensacijos dėl jo nepagrįstos žūties. Šiuo atveju visa teisinė, moralinė ir visokia kitokia našta tiesiog perkeliama policijos pareigūnui, o ta našta, kaip suprantate, nėra lengva.
Kitas iš tokių pavyzdžių – išprovokuota seksualinė prievarta. Apie tai, dėl suprantamų priežasčių, kalbama ir rašoma gerokai mažiau nei apie suicide by cop. Paminėsiu tik vieną pavyzdį – šaltinio, deja, neatsimenu, bet pats atvejis gerai įsirėžė į atmintį. Jauna moteris patyrė eilę išprievartavimų, visi jie įvyko stulbinamai panašiomis aplinkybėmis, policija bei tyrėjai įtarė kažką negero, tačiau nieko negalėjo nei įrodyti, nei padaryti, visi kaltinamieji buvo nuteisti, o mįslingi išprievartavimai tęsėsi toliau.
Keista nusikaltimų grandinė buvo nutraukta, kai teisme prieš šią moterį stojo liudyti … jos pačios tėvai, kurie papasakojo apie jos dar vaikystėje išryškėjusius sadistinius polinkius, pvz., savo naujagimį brolį ji ne šiaip pravirkdydavo, bet privesdavo iki klykimo ir pamėlynavimo, nes ilgai, sistemiškai, nuosekliai vedžiodavo jam ties lūpomis pieno buteliuką, taip ir neduodama atsigerti. Žodžiu ji smaginosi, vaikas klykė, kaimynai stebėjosi, tėvai tąsė mažąjį berniuką pas gydytojus, kol kartą atsitiktinai paaiškėjo keistos jo „susirgimų“ aplinkybės.
Taigi, galios santykių dinamika, pschologiniame lygmenyje, yra sudėtingas reikalas. Retroactive violence – mėgstamas menkystų ginklas – susirasti auką, ypatingai esančią galios ar kitoje privilegijuotoje pozicijoje, destabilizuoti jį, išprovokuoti į save nukreiptą prievartą, perkelti visą moralinę, psichologinę ir visokią kitokią naštą ant tariamo „smurtautojo“ pečių, o pačiam – na, pačiam belieka mėgautis dėmesiu bei užuojauta, aukos vaidmeniu bei savo tariamu moraliniu teisumu.