Šitą šūdą šįryt parašė mano pažįstama, akademikė, gyvenanti JK, ir tas šūdas skamba taip:
Man baisu ne dėl to, kad konservatoriai laimi tokia didžiule persvara, man baisu dėl to kad aš taip prastai pažįstu šituos žmones, kurie už juos balsuoja, aš nuoširdžiai negaliu suprasti šitų žmonių logikos – tų žmonių, kurie gyvena greta manęs, tų žmonių, kurie veda vaikus į tą patį darželį, perka pieną toje pačioje parduotuvėje ir kurie balsuoja už konservatorius.
Baisiausia yra ne tai, kad viena atsilupusi moterėlė tai parašė į fb. Baisiausia yra tai, kad girdėjau tai šimtus kartų iš šimtų kitais atvejais gana protingų žmonių – apie tą siaubingą, keistą, iracionalų, nesuprantamą individų porūšį, kuris gyvena čia pat už tvoros, apsipirkinėja toje pačioje parduotuvėje ir į tą patį darželį veda savo vaikus.
Socialiniai mokslai formavosi gamtos ir tiksliųjų mokslų principu, t.y. kaip būdas metodiškai tirti, pažinti ir suprasti visuomenę – kodėl žmonės nusikalsta arba nenusikasta, kodėl smurtauja arba nesmurtauja, kodėl sunkiai dirba arba nedirba iš viso, kodėl yra konformistai arba maištauja. Iš principo tokia buvo socialinių mokslų esmė ir jų tikslas – suprasti visuomenėje veikiančius mechanizmus, kurie generuoja tokius reiškinius kaip skurdas, nusikalstamumas, atskrtis, subkultūros, protestai, konformizmas ir kita, o mokslininko darbas buvo kalbėtis su žmonėmis, daryti apklausas, interviu, analizuoti dokumentus ir, iš principo, suprasti.
Kokį mokslą ir kokius mokslininkus mes turim šiandien? Fondų peršertas mergužėles (ir tam tikru laipsniu, bernužėlius), kurie užsidarę savo dramblio kaulo bokšte, ūkauja: „How dare you? Kodėl viskas vyksta ne taip, kaip man atrodo teisinga?“ – ir žinoma, argumentas, kaip savižudžio kulka į kaktą: „Aš nuoširdžiai nesuprantu“.
Aš jūs įsivaizduojat gydytoją, virėją ar santechniką, kuris savo patirtį, profesinį statusą ir išskirtinius gebėjimus pabrėžtų tokiais myžčiojimais: „Aš nuoširdžiai nesuprantu, kodėl tas vaikas miršta“, „Aš nuoširdžiai nesuprantu, kodėl karbonadas neiškepęs“, „Aš nuoširdžiai nesuprantu, kodėl tas unitazas užsikimšo, nes jis neturėjo užsikimšt“.
O štai socialinių mokslų atstovai tai daro, be to, daro tai su neslepiamu pasididžiavimu, nes jų egzistencijos esmė – ne suprasti realių žmonių realias gyvenimiškas problemas, jų egzistencijos esmė – teigti ir tvirtinti savo, kaip išskirtinės kastos arba rasės, kito luomo, kito kraujo, išrinktųjų statusą. Kaip sakė Christopheris Lashas, self proclaimed intelekto aristokratija.
Socialinių mokslų daktarė, profesorė, įsikūrusi viename Vakarų universitete, cypina į feisbuką: „Aš nuoširdžiai negaliu suprasti šitų žmonių logikos – tų žmonių, kurie gyvena greta manęs, tų žmonių, kurie veda vaikus į tą patį darželį, perka pieną toje pačioje parduotuvėje ir kurie balsuoja už konservatorius“.
Jeigu nesupranti, tai kokio velnio trini savo užpakalį universitete ir gauni atlyginimą, mokamą tau iš mokesčių mokėtojų pinigų? Gal eik plauti indų ir palučių į darželį, ten, kur tie žmonės veda savo vaikus, arba bent pardavinėti pieno ten, kur jie apsipirkinėja – gal pradėsi ką nors suprasti.
Pertrenkti intelekto aristokratai „nuoširdžiai nesupranta“, nesikeikiant, nu.
Šitu postu leidžiu dalintis ir publikuoti visiems portalams, kurie tik nori.