„Šiaurės Atėnai“
Italų filosofas Giorgio Agambenas camp (koncentracijos stovyklą, gulagą) apibūdina kaip sąlygas, kai yra suspenduojamas įstatymas, suspenduojamos moralės normos, kultūros vertybės, o iš esmės – suspenduojamas, atšaukiamas žmogiškumas. Individas diskvalifikuojamas kaip pilietis (polio, valstybės subjektas), jis yra tam tikra prasme apleidžiamas tiek įstatymų, tiek visuomenės ir egzistuoja tik biologiniu lygmeniu. Tai yra sąlygos, kur apeliacija į įstatymą, moralę, teisingumą neturi prasmės. Ten, kur žmogiškumas „atšaukiamas“, galioja stipresniojo teisė, kurią charakterizuoja nešventoji trejybė – baimė, jėga ir galia. Agambenas tai vadina bare life.
Tyrėjų teigimu, lagerius (tiek nacių konclagerius, tiek sovietinius gulagus) išgyvenusiems asmenims fundamentaliu trauminiu patyrimu tampa ne mirties artumas ar skausmingi fiziniai išgyvenimai, bet būtent psichologinis lūžis, kurį nusako du esminiai momentai: pirma – kad taip lengvai „atšaukiamas“ žmogiškumas; antra – kad visas pasaulis juos tiesiog „apleido“. Agambenas tai vadina retreat of souvereign powers, arba įstatymus steigiančių galių atsitraukimu. Nuteistųjų atsiminimuose dažnai minima, kad išgyventi padėjo būtent žinojimas apie kažkur jų galbūt laukiančius artimuosius – t. y. žinojimas, kad jie nėra visiškai, absoliučiai apleisti.
Camp atsirado kolonializmo laikotarpiu Kuboje, Namibijoje ir Pietų Afrikoje kaip galimybė apriboti ir pašalinti tuos, kurie nėra verti būti piliečiais, – pirmiausia kolonijinius subjektus. Tokia buvo pirmųjų kolonijinės eros camp esmė – ne fizinis sunaikinimas, bet būtent apleistumas, t. y. individai paliekami sunkiai išgyvenamomis sąlygomis ir tiesiog yra apleidžiami. Pvz., 1904 m. generolas von Trotha Vaterbergo mūšyje nugalėjo hererus ir namus ir paliko juos mirti iš alkio, troškulio bei nevilties dykumos pakraštyje. Tik vėliau camp tapo auklėjamojo darbo stovyklomis Sovietų Sąjungoje ir mirties stovyklomis Hitlerio Vokietijoje, bet apleistumo sąlygos tai neatšaukia ir nepanaikina.
Sovietų Sąjungoje nepatogiais ir nepageidaujamais subjektais tapo klasiniai priešai, visų pirma, buržuazija, buvusi aukštuomenė, inteligentija, karininkai, dvasininkai ir kt. Gulago sistema pradėjo formuotis iškart po Spalio revoliucijos (pirmasis lageris Lenino dekretu buvo įsteigtas Solovkų salyne dar 1917 m.), o nuo 1929 iki 1953 m. per ją perėjo 14 mln. nuteistųjų. Šie žmonės patyrė tą apleistumo būseną, bare life būseną, kai žmogiškumas yra atšaukiamas, apeliacija į teisingumą, įstatymus ir kt. neturi prasmės, kai vienintelis argumentas yra galia ir kai gali kliautis tik savo paties fizine ir psichologine jėga.
„Ko aš išmokau iš Kolymos“, – rašė Varlamas Šalamovas, – tai, kad esminė žmogaus emocija, kuri miršta paskutinė, yra pyktis. Tai, kad antausis yra pats galingiausias argumentas. Tai, kad žmogus gali būti gyvas vien tik pykčiu. Tai, kad žmogus gali būti gyvas vien tik abejingumu. Tai, kad baisus yra galios troškimas ir noras žeminti nekaltuosius. Tai, kad žmonės skirstomi ne į gerus ir blogus, bet į drąsius ir bailius. Tai, kad labiausiai nekenčiami sergantys ir silpnieji.
Tie, kurie grįžo iš gulago, susidurdavo su kita apleistumo forma. Fizinius barjerus (įkalinimą) pakeitė kiti, emociniai, barjerai – dėl savo praeities net ir savo pačių namuose jie tapdavo svetimi, o jų istorijos – nepageidaujamos. Stevenas Cohenas knygoje „The Victims Return“ rašo, kad paaugliai vaikai emociškai atstumdavo iš gulago grįžusias motinas – suvargusias, nelaimingas ir negražias. Tai specifinė apleistumo, t. y. emocinio apleistumo forma – žmogaus patirtis, jo trauminiai išgyvenimai, jo istorijos yra nepageidaujami, negirdimi ir nereikšmingi. Kaip sakoma seriale „Sopranai“, „Nesiskųsk, nes niekam čia neįdomu.“ Šalamovas po gulago atsisakė grįžti pas artimuosius motyvuodamas tuo, kad jie vis tiek jo nesupras.
Kai kurių kalinių liudijimu (ypač tų, kurie negalėjo, nenorėjo ar neturėjo pas ką sugrįžti ir liko gyventi Šiaurėje), gyvenimas šiapus ir anapus spygliuotos tvoros buvo neįtikėtinai panašus – tokie pat niūrūs veidai, tos pačios atšiaurios manieros, demonstruojama galia, nerodomi jausmai, visų nepasitikėjimas visais – tik tiek, kad „kamera didesnė“. Sovietų Sąjungoje dominavo kone visuotinis nepasitikėjimas dominuojančia ideologija ir politine sistema. Tai reiškia, kad politika ir ideologija yra suspenduojama, tarsi „paimama į skliaustus“ – šiuo požiūriu gulagas buvo Sovietų Sąjungos kvintesencija.
Tyrėjų teigimu, ilgalaikiai traumuojantys įvykiai, jų akivaizdoje patiriama bejėgiškumo būsena iš dalies pakeičia smegenų veiklą – reakcijas į grėsmę ir skausmą, didesnį nesaugumo, nepasitikėjimo jausmą ir kt. Negana to, stiprūs ilgalaikiai trauminiai patyrimai gali sukelti epigenetinius pokyčius (t. y. slopinamas arba skatinamas tam tikrų genų aktyvumas), kurie perduodami kitoms kartoms. Žmogus tampa savo trauminių patyrimų įkaitu ne tik socialiniu, bet ir fiziologiniu požiūriu. Teigiama, kad per gulago sistemą perėjo apie 14 mln. nuteistųjų. (Reikia nepamiršti, kad gulagas psichologiškai paveikė ne tik tuos, kurie ten kalėjo, bet ir tuos, kurie kalino ir kankino.) Išėję į laisvę, šie žmonės „atsinešė“ atitinkamas socialines, politines, psichologines nuostatas, moralinį kodeksą, elgesio normas, kuriuos apibūdina jau minėtas „Nesiskųsk, nes niekam čia neįdomu“ (t. y. neapeliuok į įstatymus, teisingumą, žmogiškumą, nes tai neturi jokios prasmės). Šias nuostatas jie perdavė, bent iš dalies, savo šeimos nariams, vaikams, artimiesiems – visiems, su kuo juos siejo emociniai ryšiai, – tai vadinama paveldėta, arba antros kartos, trauma, kai trauma nėra patiriama tiesiogiai, bet potrauminį sutrikimą patyrusio žmogaus elgesys išmokstamas ir perimamas socializacijos metu.
Žlugus sovietinei sistemai, pereinamuoju laikotarpiu silpnėjančios valstybės institucijos nebepajėgė užtikrinti žmonių santykių reguliavimo. Tas laikotarpis, kai vienas Įstatymas žlunga, o kitas yra dar tik steigiamas, vadinamas suverenių galių atsitraukimu, apleistumu, abandonment. Esant šiai apleistumo būsenai, camp moraliniai imperatyvai, lagerio elgsenos ir jausenos modeliai – nesiskųsk, nepasitikėk niekuo, pasikliauk vien savimi – tapo išgyvenimo strategija daugeliui jaunų žmonių. Aleksejaus Balabanovo, Sergejaus Bodrovo ir Piotro Buslovo filmai, grupių „Bumer“, „Karandaš“ ir kt. dainos yra ne apie patriarchalinį vyriškumą, o apie apleistumo būseną, kai subjektas, paliktas pats sau anapus visų ideologijų, kur vienintelis argumentas yra galia, yra priverstas pasikliauti tik pačiu savimi. Moterų apleistumas mažiau matomas ir mažiau, kaip sakoma, apdainuotas, bet gerai parodytas Bodrovo filme „Seserys“ Svetos (akt. Oksana Akinšina) vaidmeniu – kai negali kalbėti, belieka šaudyti arba, perfrazuojant Šalamovą, kulka yra pats geriausias argumentas. Epizodas, kur trylikametė Sveta, dar prieš gimstant palikta tėvo ir emociškai atstumta gražuolės motinos, šaudo į gangsterius, slėpdamasi milicijos automobilyje, o vėliau milicininkas kumščiu iki kraujų sugurina jai nosį, skambant grupės „Splin“ dainai „Bog ustal nas liubit’“ („Dievas pavargo mus mylėti“, t. y. apleido ne tik žmonės ir įstatymas, bet ir pats Dievas), svetainėje „Youtube“ sulaukė daugiau nei 313 tūkst. peržiūrų (originalus grupės klipas – tik 36 tūkst.). Taigi, kas yra gulagas? Kaip sako pažįstama prekybos centro pardavėja, gulagas nėra teritorija, gulagas yra sąmonės būsena, state of mind – gulagas yra socialinių, ekonominių ir psichologinių santykių sistema, grindžiama principu „Nėra gerų žmonių, yra tik silpnų nervų“. Gulagas yra galios troškimas, žmogiškumo suspendavimas, kylantis iš baimės ir apleistumo jausmo.
Ernestas Hemingwayus kažkada rašė: „Jei tau pasisekė ir būdamas jaunas gyvenai Paryžiuj, tai vėliau, kad ir kur bekeliautum, Paryžius visada bus su tavimi, nes jis – tai šventė, kuri niekada nesibaigia.“ Šalamovas, savo ruožtu, rašė: „Ką aš išmokau iš Kolymos. […] Tai, kad iš gulago grįžti į normalų gyvenimą yra sunku, be ilgalaikių pastangų netgi neįmanoma.“
Gulagas, kaip ir Paryžius, visada su tavimi ir niekada nesibaigia.