Kraupusis stadionas – ir šiandien aš nieko nenoriu pasakyti, išskyrus tai, kad tokia vieta egzistuoja. Ji yra netoli Merkinės, tiksliai neprisimenu, o kam įdomu, tas susiras. Viena keisčiausių vietų, kurioje teko kada nors lankytis.
Tai buvo idealiai lygi laukymė. Jos viduryje stovėjo keista, sunkiais betoniniais laiptais koplyčia, jos šone – parūdijusi pravira dėžutė, vadinama „elektros skydine“, laukymės galuose – du koplytstulpiai, o visą teritoriją supo neįprastos stilistikos kryžiai, mįslingai išsidėstę keista, idealaus ovalo forma.
Spigino saulė ir čiulbėjo paukščiai, kažkur lojo šuo, gretimame kaimelyje skambėjo bažnyčios varpai. Iš kapinių grįžtantys žmonės prisėsdavo prie koplyčios, pasėdėdavo, nugrimzdę į susimąstymą, persiaudavo kitais batais ir eidavo toliau – lyg peržengdami kažkokią mistinę ribą, jungiančią gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį. Buvo nežmoniškai keista, bet nebaisu.
Paaiškėjo, kad koplyčia pastatyta kovotojų už Lietuvos laisvę atminimui. Kryžiai buvo skirti pažymėti čia palaidotų partizanų arba perlaidotų tremtyje žuvusiųjų kapus, skirti nužudytiems partizanams, kurių kūnai nerasti, arba neatpažintiems žuvusiems partizanams. Dar buvo kryžių, skirtų nužudytiems negimusiems vaikams, kryžių, skirtų tautos laisvei, kryžių su maldomis ir keletas laiko apgadintų kryžių su nusitrynusiais vardais.
Liko paskutinis klausimas: kodėl mįslingasis ovalas? Šioje vietoje buvusiose žvyrduobėse NKVD sumesdavo ir užkasdavo žuvusių ar nuo kankinimų mirusių partizanų kūnus, o vėliau Sovietų valdžia šioje vietoje įrengė stadioną – ypatinga, Hannos Arendt aprašyta totalitarinio teroro forma, kai žmogus tam, kad galėtų išgyventi, yra priverstas neigti savo spontaniškas reakcijas ir tarsi amputuoti skausmą keliančią savo asmenybės dalį – desolation, arba vokiškai Bodenlossigkeit. Nes nu kiek galima liūdėti – reikia nusimesti vieną kartą tą kančios naratyvą ir išsiugdyti hedonistiškesnį požiūrį į gyvenimą.
Jei Sovietų Sąjunga nebūtų buvusi tokia uždara, spėju, apie šią puikią iniciatyvą būtų parašę užsienio žurnalai, o turistai srautais plūdę pasižiūrėt ir gal net kokį mačą sulošti, nes o tai ką.
Pirmasis kryžius buvo pastatytas kunigo R.A.Puzino pastangomis 1989 m. Nuo tada žmonės savo iniciatyva stadiono pakraščiuose ėmė statyti kryžius savo žuvusiems artimiesiems. Šiandien čia yra per 200 kryžių. Primenu – netoli Merkinės.
Nepamirškite įsimesti sportinės aprangos ir kamuolio, jei nelošiat fūlės – įsimeskit dekiuką ir maudymkę, nors žmonių ten nėra, galima degintis ir nuogiems. Nužudytieji gi tikrai žuvo ne tam, kad jūs liūdėtumėt – jie žuvo tam, kad jūs būtumėt linksmi. Kas nevairuojat, įsimeskit šampės.
P.S. Ir apsauginiu kremu pasitepkite, nes niekas, kartoju, niekas, nenori, kad jūs kentėtumėt arba būtumėt nelinksmi.