Pažįstamas islamo filosofijos profesorius šįryt atsiuntė savo nuotrauką sniege. Kartais per FB pasišnekam prancūziškai – jų kolonizatorių kalba. Susipažinom Ašchabade, kol dar turkmėnai brangiau pardavinėjo dujas ir rengdavo didžiules prašmatnias konferencijas, į kurias galėjo sau leisti pasikviesti pusę pasaulio.
Tuomet kalba greit pasisuko apie Alžyro išsivadavimo kovą, vykusią dešimtmečiu vėliau, nei baigėsi mūsų partizanų karas. Jo akyse sužvilgo ašaros. Pasakojau jam apie mūsų miško brolius, radom daug bendrumų. Nuo to laiko pasveikinam viens kitą su krikščioniškom ar islamiškom šventėm, trumpai pabendraujam mesendžeryje.
Kitą rytą po to, kai į Vilniaus forumo susirinkimą atėjęs Vytautas Rubavičius pasipasakojo, kad jam ir sūnui pradėjo dėtis keistai baugūs dalykai, gavau nuo jo arabišką eilėraštį.
Qu’est-que-c’est? (Kas čia?) – perklausiau. „Čia malda, kad Dievas tave saugotų… “
Šiandien gi kalbamės ne tik apie sniegą. Apie Dievo gailestingumą. „Ar žinote, kad Vilnius yra Dievo gailestingumo miestas?“ – klausiu. „O taip!“ – seka džiaugsmingas atsakymas. Bet iš kur jam žinoti, kad pastaruoju metu daug būtent apie tai galvoju? Sesės Nijolės kalba tai priminė ir paliudijo.
Šiandien „elegantiškai” (kaip pasakė viena draugė) sninga ir Vilniuj.
Bet vargu ar sniego sulauks Bagdadas.
Vienos iš mano kelionių į Turkmėnistaną metu dėl „Lufthansos“ darbuotojų streiko skrydis nukeliamas parai ir atsiduriu Ašchabade tik gilų vidurnaktį. Aišku, mane pasitinka, nuveža į viešbutį, bet niekur kitur, išskyrus kambario minibarą, tokiu metu negaliu gauti vandens. Po visos dienos kelionės labai troškina… Tenka atsidaryti ten rastą į ledą sustirusį buteliuką mineralinio, nors žinau, kad be pasekmių tai nepraeis. Ir neklystu.
Kitą dieną dar sugebu perskaityti savo pranešimą, bet po to balsas, kaip tie vokiečių lakūnai, sustreikuoja rimtai ir ilgam. Belieka kone pirštais komunikuoti. Tai pastebėjęs vienas iš konferencijos dalyvių, žilaplaukis senukas – profesorius iš Bagdado – puola man į pagalbą. Nors jis beveik nekalba angliškai, o aš tokios būklės – išvis jokia kalba, jis iš kažkur man suranda gerklę gydančių tablečių ir padovanoja mažą šiltą šalikėlį, kurį apsirišus vaikščioju iki konferencijos pabaigos. Jo vaistai padeda stebėtinai greit, gerklė sparčiai sveiksta, balsas atsiranda.
Trumpai persimetame keliais žodžiais vertėjo – orientalisto, Kazanės totoriaus – pagalba. Įsimenu tik „giuzel“ (graži). Tuo metu dar nemoku jam pasakyt „šuchran“ (ačiū).
Po pusmečio iš bendro pažįstamo gaunu žinią, kad mano gerklės gelbėtojas žuvo nuo bombos per Bagdade įvykdytą teroristinį išpuolį…