Pabaigiau rašyti monografiją „Postsovietinis tranzitas: atmintis, paveldas, tapatumas buvusioje SSRS“. Nors tai akademinio žanro ir stiliaus tekstas su beveik tūkstančiu nuorodų, tačiau jį ir šiemet jau išėjusią publicistikos bei eseistikos knygą „Nepolitkorektiška. Svarstymai apie praeitį ir dabartį“ galima laikyti susisiekiančiais indais. Abiejose apmąstoma sovietmečio įtaka ir reikšmė dabarčiai.
Kai dabar pagalvoji, tai monografija turėjo būti parašyta bent prieš kokius dvejus trejus metus, o „Nepolitkorektiškos“ veikiausiai išvis nebūtų buvę. Tačiau po Vilniaus universitete Istorijos fakultete patirto mobingo ir jo pasekmių (išdrįsus tai paviešinti užsidarė galimybė gauti LMT finansavimą, be jokių paaiškinimų užsivėrė durys ir į delfi.lt) buvau visai demotyvuota tęsti mokslinį darbą. Nes atrodė: o kam? Kokia prasmė arti, jeigu kai kas, panorėjęs, lyg niekur nieko, gali pasiimti sau tavo darbą ir vietą (moberė po metų užėmė mano profesūrą) ir dar tyčiotis į akis bei kenkti už akių? Net galvojau ieškotis kokio kito, su akademine sfera nesusijusio darbo.
Esu labai dėkinga kolegoms iš Lietuvos istorijos instituto, supratingai ir kantriai išlaukusiems šį man gana juodą periodą. Demotyvaciją teko įveikinėti iki pat paskutinio monografijos puslapio. Dar teks daug ką įveikti, kol knyga išeis, nes dabar abu „mielieji draugai“ iš VU sėdi taryboje, kuri ją svarstys ir spręs – leisti publikuoti ar ne. Nesvarbu, kuo ten baigsis, knyga išeis. Net ir be jų „grifo“.
Nežinau, ar tai galima vadinti sėkmės istorija. Galbūt. Nepasidaviau. Pažįstu žmonių, kurie dėl ėdimo ir persekiojimo darbe susirgo sunkia liga, prarado ne tik profesines, bet ir laimingo gyvenimo perspektyvas. Negaliu vyti Dievo į medį – mano atvejis dar labai „švelnus“.
Štai dabar skaitome apie jauną ir, sako, labai gerą, Šiaulių gydytoją, kuri ką tik nusižudė nepakėlusi pjudymo darbovietėje. Teisybės ieškotoja ne tik buvo išvadinta kvaile ar psichine ligone (kai ką primena…), bet ir išmesta iš darbo su „vilko bilietu“, kad nebegalėtų dirbti gydytoja net emigravusi. Artimieji kreipiasi į prokuratūrą – atsisveikinimo raštelyje skriaudikai įvardinti. Bet ar pavyks, bent šiuo atveju, bent pajudinti akmenį, slegiantį daugelio žmonių padėtį darbe, palengvinti jų tylią ir niekam nežinomą kančią?
Moberiams nepakanka daryti karjerą per lovą, giminystę ar neformalius ryšius. Jiems būtina pažeminti ir sutrypti nusižiūrėtą konkurentą, kurio vietą norima užimti, arba paprasčiausiai nebaudžiamai psichologiškai smurtauti prieš žemesnes pareigas einančius bendradarbius. O persekiojamajam išdrįsus gintis, paviešinti tai, kas slepiasi už „gliancinio“ įstaigos fasado, jis turi būti sunaikintas socialiai. Kaip perspėjimas ir pamoka visiems kitiems.
Paprastai tokie atvejai sutinkami įprastiniu pasibaisėjimu, bet nieko po to nedaroma. O juk kolegų tylėjimas, baimė, abejingumas tik augina sparnus žmogystoms, kurios nesugeba ar yra nepajėgios garbingai konkuruoti.
Amžiną atilsį merginai iš Šiaulių ir kitiems, pasitraukusiems iš gyvenimo dėl šios socialinės piktžaizdės, o jų artimiesiems suteik paguodos, Viešpatie. Tu viską matai ir ateis diena, kai iš kiekvieno pareikalausi ataskaitos už jo darbus.