Banalusis totalitarizmas. Ar pasiduosim?
Net jei taip, gerai nebus niekam – nei pasiskiepijusiems, nei nepasiskiepijusiems. Vieni privalės žaisti su tuo velnio galimybių pasu, net jei neišgali nusipirkti išmanaus telefono arba nemoka juo naudotis, bet argi armonautams tai rūpi? Kitų konstitucinės teisės bus pamintos taip, kad beliks tik dar kokį specialų ženklą į atlapą įsegti, kad iš tolo visi „raupsuotuosius“ atpažintų ir skubėtų priduoti naujajam gestapui.
Vienintelė išeitis – priešintis, apsupti seimą (sąmoningai visas šios valdžios institucijas žymiu iš mažosios raidės) protesto žiedu. Jei reikės, ruošiantis mitingų ir piketų maratonui, lietuviškam maidanui.
Net ir tie, kurie visus tuos metus šventai tikėjo, kad protestuoja ir mitingus rengia vien vatnikai, marginalai ar kaži kokie radikalai su naciais, privalėtų atsibusti, imti kraupti nuo iš tikrųjų radikalių šitos bobausybės sprendimų, atveriančių kelią piliečių segregacijai ir apartheidui, naujajam skaitmeniniam ir fiziniam konclageriui. Vakarų Europoje protestas prieš valdžios savivalę automatiškai nelaikomas darbu valstybės priešui. Tai įprasta ir teisėta komunikacijos su abiem ausim apkurtusia valdžia forma, turinti gilias demokratines tradicijas. Atėjo laikas tai suprasti ir sekti šiomis tikrosiomis europietiškomis vertybėmis.
Esame kišami į maišą. Iš vienos pusės – atbėgėlių antplūdis, prieš kurį mūsų valdantieji trečią mėnesį tesugeba vien tūpčioti ir myžčioti, piarintis prie 1,5 km nutiestos koncertinos, blokuoti socialines iniciatyvas stiprinti sieną ir verkšlenti į atlapus „mamai Europai“. Bet, iš kitos pusės, šitie pasimetę myžniai staiga pasidaro labai ryžtingi, išradingi ir drąsūs, kai sumąsto bauginti ir persekioti savo pačių piliečius, taikyti jiems vis baisesnius ir kvailesnius suvaržymus ir draudimus. Jų nuo pat pirmų dienų būnant valdžioje pasireiškęs ryžtas paminti elementarias civilizuoto bendrabūvio normas ir sparčiai progresuojanti beprotybė rodytų, kad čia nebeveikia net ir politikų instinktas išlikti, pagalvoti apie sekančių rinkimų rezultatus ir savo pačių ateitį.
Tai rodytų, kad jie nebepriklauso nuo rinkėjų valios ir nuomonės. O nuo ko tada priklauso? Kas jų šeimininkai, kurių įsakymus bei nurodymus jie taip uoliai vykdo?
Belieka tam priešintis visomis priemonėmis. Kito kelio nebėra.
P. S. Ar kas paskaičiavo šio socialinio eksperimento žmogiškąją ir finansinę kainą? Juk kiekvienam troleibusui ar kirpyklai tikrinti reikės armijos kontrolierių, kurių nešama nauda valstybei bus lygi apvaliam nuliui be baronkos…