Rasa Čepaitienė. Diagnozė – isterikas!

Kol nebuvo išėjusi į LRT vykdyti Prezidentės zadanijų, delfių orakulė Monika atliko šventą darbą – mokino mus atpažinti priešišką propagandą ir išvengti jos pinklių. O kadangi kartojimas yra mokymosi motina, prisiminkime pagrindinius masių įtaigojimo, t.y. smegenų plovimo, t.y. makaronų kabinimo, t.y. taip vadinamojo „visuomenės švietimo„ jiems.

(Nepretenduoju į išsamią analizę, visų įtaigojimo būdų aprašymą, norintys gali susirasti šia tema daugiau reikiamos literatūros. Tik pabandysiu išskirti esmines strategijas bei taktikas, kurios pasitelkiamos formuoti ar kryptingai keisti viešąją nuomonę užsakovams reikiama linkme. Kai kurios čia išvardintos priemonės iš dalies persikloja. Daugiausia remsiuosi šviežiausiais viešosios erdvės pavyzdžiais).

Taigi, pradėkime.

Ignoravimas/ tildymas

Formuojamai nuomonei ar ideologiniam fonui nepalankių įvykių, neparankių ar kritiškų pozicijų tendencingas nutylėjimas, apsimetant, kad jų iš viso nėra. Arba, imituojant demokratinį dialogą, į eterį/spaudą įsileistų pavienių oponentų grubus nutraukinėjimas, trukdymas pateikti argumentus, perrėkimas (šios taktikos virtuozė – I.Makaraitytė), jų žodžių iškraipymas. Arba nuolatinis, įkyrus grįžimas prie jau aptartų temų ir klausimų siekiant, kad oponentas pats prisipažintų esąs idiotas arba būtų taip išmuštas iš vėžių, kad imtų painiotis savo žodžiuose, ir žiūrovai suabejotų jo kompetencijomis/sveiku protu (tikras šio reikalo meistras E. Jakelaitis). Taip pat psichologinis spaudimas ir manipuliacijos sutikti su priešinga nuomone, su kuria kritikas šiaip nesutiktų (dažnai naudojant taktiką „visi prieš vieną“ – R. Miliūtės laidos).

Kontrpriemonės

(Kaip ir kitų, žemiau išvardintų strategijų atveju) alternatyvios informacijos paieška, šaltinių tikrinimas, savarankiškos nuomonės susidarymas, arba, jei nėra laiko/trūksta kompetencijų, rėmimasis Jums priimtinų autoritetų/ekspertų nuomone. Klausimo, kodėl jums patinkantis ir įdomus autorius, toks kaip, pavyzdžiui, R. Čepaitienė :), nėra kviečiamas/įsileidžiamas į TV/radiją/pagrindinę spaudą ir yra priverstas publikuotis alternatyviuose žiniasklaidos kanaluose, kurie paprastai turi nedidelę auditoriją, kėlimas. Spaudimas oficiozinei žiniasklaidai įsileisti alternatyvią nuomonę ir užtikrinti Konstitucijoje garantuotą žodžio laisvę įvairiomis pilietinio veikimo ir protesto priemonėmis (laiškais, nepalankiais komentarais, peticijomis, mitingais, piketais ir t.t.). Kuo platesnė alternatyvių pozicijų sklaida savo socialiniuose ratuose, padedant šiems autoriams pasiekti masinę auditoriją.

Cenzūra / regėjimo problemos / rimtumas

Strategijos, susijusios su ankstesniąja, tik jei ignoravimo atveju nusitaikoma į konkrečius neparankius asmenis, cenzūros atveju ignoruojamas/draudžiamas tam tikras turinys/tema/pozicija/objektas/svarstymo klausimas. Kitas reikalas, jei pati tema lyg ir nėra ignoruojama, apie ją kalbama, bet sąmoningai pateikiant išspūstai/sumažintai/iškreiptai arba nepalankiai emociškai nuspalvinant, ką galima būtų pavadinti regėjimo problemomis ir pasiųsti tokį žurnalistą ar politiką pas okulistą. Pavyzdžiui, „įsiutusi minia“ (lapkričio 25 d. mitingo prie Seimo dalyviai), apie „400 mitinguotojų” (tas pats pavyzdys). Ideologinio daltonizmo atvejai, kai pasaulis matomas dualistiškai, tarkim, „pasisakantys prieš Šakalienės reformą automatiškai pasisako už smurtą, muša savo vaikus ir meta juos į šulinius”. Tai daroma atvirai meluojant, iškraipant, sutirštinant, ar priešingai, nublukinant spalvas ir t.t.
Savo ruožtu rimtumas – tai tabuizuotos temos ar soc. grupės, iš kurių negalima juoktis, jokiu būdu negalima jų kritikuoti, privalu apie juos kalbėti tik gerai, rimtai ir pagarbiai (Prezidentė, LGBT ir t.t.). Čia mes nekalbame apie tikras patyčias ar asmens/grupės orumo žeminimą, turima omeny tik argumentuota kritika, kartais išsakoma ironijos, satyros ar farso forma.

Kontrpriemonės

Nesiginčyti su taip apie Jus teigiančiais, nes tik įsiveliate į bereikalingus, jiems naudingus ginčus, tuo pačiu legitimuojate jų diskursą. Skleisti TIESĄ ir reikalauti galimybės ją paskelbti tose žiniasklaidos priemonėse, kurios formuoja tendencingą nuomonę. Stebėti, kurios temos yra nutylimos arba interpretuojamos tik tam tikru būdu, apie kurias neleidžiama juokauti. Vėlgi ieškoti alternatyvios, necenzūruotos informacijos, patikimų šaltinių ir liudijimų, susidaryti nuomonę iš kelių šaltinių, juos pasveriant, remtis patikimais autoritetais.

Marginalizavimas

Verbalinis oponentų nustūmimas į visuomenės gyvenimo kelkraštį, pabrėžiant, kad jie yra kitokie nei mes, normalūs žmonės, o kažkuo prastesni už mus, atgrasūs, nešvarūs, kvaili, juokingi, neverti pagarbos (žr. mano straipsnį). Pagrindinė priemonė – žeminančių epitetų kūrimas ir platinimas. Remiasi binarinėmis opozicijomis: mes/jie, miestas/kaimas (buduliai, mužikai, bambaliniai, sermėginiai, urodai, patvorys), elitas/runkeliai, apsišvietę/tamsuoliai ir t.t.

Jei kalbame apie inteligentų/intelektualų marginalizavimą, tai pasiekiama jų autoritetą žlugdant skleidžiamais gandais, paskalomis, tendencingai formuojant nepalankią viešąją nuomonę apie juos kaip apie „keistuolius“, „nesiorientuojančius erdvėje“, „papirktus“ ir t.t.

Kontrpriemonės

Kadangi marginalizavimas yra galinga strategija, efektyviai veikianti visuomenės sąmonę, jai sunku atsispirti, nes žmonės nelinkę gilintis, sprendžia spontaniškai ir emocingai, remiasi „patiko/nepatiko“, kitų, dažnai galingesnių, nuomone, yra linkę mąstyti stereotipais ir lengvai juos priima. Šiuo atveju padėtų siekis maksimaliai sąžiningai sau ir pasitelkus sveiką protą bei kritinį mąstymą pabandyti nustatyti, ar tikrai šis marginalizuojamas ir juodomis spalvomis priešiamas asmuo/organizacija/grupė yra būtent toks, kaip apie jį kalbama? Jei yra galimybė, geriausia būtų tiesiogiai su juo pabendrauti, pvz., užduoti klausimus FB ar paklausti jį pažįstančių patikimų asmenų. Nei nėra tokios galimybės, pažiūrėti minėto asmens video įrašus (jei tokių esama), paskaityti jo tekstų, jei rašo. Svarbiausia: neskubėti teisti ir smerkti, nespręsti pagal pirmą įspūdį. Prisiminti, kad net jei šis asmuo/grupė vienąsyk padarė kažką, kas Jums nepatiko, nebūtina jį vienašališkai ir neatšaukiamai priskirti „blogiukų“ ar kvailių stovyklai. Galutinei nuomonei susidaryti derėtų stebėti jo veiklą toliau.

Derėtų atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kokie asmenys dalyvauja marginalizavime, tendencingai formuodami viešąją nuomonę. Be žurnalistų dažnai tam pasitelkiami vadinamieji „nuomonių lyderiai“, „infliuenceriai“, kuriuos siūloma lietuviškai vadinti „įtakotukais“, kartais „popžvaigždės“. Pastaroji tema – labai įdomi, tačiau čia nėra vietos ją plėtoti. Pasakysiu tik tiek, kad tokiu būdu bandoma kurti alternatyvų „marginalams-intelektualams“ autoritetą, pavyzdžiui, „įžymybės“ pasitelkiamos formuoti viešąją nuomonę temomis, kuriose nėra ekspertai, neturi tam nei reikiamų kompetencijų, nei patirties, tačiau paprastai žmonių, ypač gerbėjų, nelaikomi ideologinių-politinių kovų dalyviais, yra tiesiog „žavūs, mieli ir šaunūs“, demonstruoja savo „gražų ir pūkuotą“ gyvenimą be dėmės ir t.t., tad neva negali turėti asmeninio suinteresuotumo, yra „nuoširdūs“, todėl jų tendencingą nuomonę lengviau priimti (žr. įžymybių palaikymą „Šakalienės įstatymui“).

Kriminalizavimas

Sąmoningo slapto ar atviro piktybiško kenkimo paieška ir atskleidimas. Iš esmės kalbama apie „liaudies priešų“ paiešką ir identifikavimą. Tipiškas pavyzdys – „kremlinis“, „putinoidas“, „vatnikas“, „Maskvos ranka“. Siejamas su Tėvynės išdavyste, niekšybe, tarnavimu priešui. Itin galinga marginalizavimo priemonė.

Dabartiniame propagandos lauke pasirodo nauja kriminalizavimo strategija – „linčo teismo reikalautojai Šakalienei“, „ekstremizmas“ (žr. https://www.lrt.lt/…/d-bogdaniene-vaiko-teisiu-krize-ar-nea…)

Kontrpriemonės

Mokytis atskirti tikrus „vatnikus“ nuo tokiais apšauktų („streikuojantys mokytojai kaip Putino paveikti“). Atidžiai išanalizuoti apkaltintojo asmens/grupės veiklą/žodžius, kurie galėtų būti siejami su Tėvynės išdavimu, pasitarti su išmanančiais autoritetingais žmonėmis, kaip juos vertinti, tuomet spręsti.

Kaltė

Tikros ar tariamos kaltės primetimas vėlgi yra galinga strategija, giliai paveikianti apkaltintąjį, jo reputaciją, tiek ir iš vidaus, priverčiantį jį nesėkmingai teisintis/aiškintis. Ja siekiama neva parodyti, kad tam tikras asmuo/VISA žmonių grupė yra a priori kalti dėl kažkokio praeityje padaryto ar dabar daromo didelio blogio („lietuviai-žydšaudžiai“, metoo apkaltintieji vyrai, „tėvai-smurtautojai“), dėl to turi būti nubausti. Jei kaltinamasis bent dalimi pripažįsta savo kaltę, gailisi, atsiveria galimybė nuolat manipuliuoti šia kalte, vis „minti ant mozolio“, taip siekiant kažkokios materialios ar simbolinės naudos, ar jam toliau kenkti iki pat simbolinio sunaikinimo. Pastarajame „vaikų grobimų“ skandale itin veiksminga propagandos priemonė, nes kiekvienas padorus tėvas ar motina visuomet natūraliai jaučia kaltę, kad nėra idealus, negali duoti savo vaikui to, kas geriausia, tad tai tampa tobula manipuliacijos erdve.

Kontrpriemonės

Gilinimasis, ar tikrai tas asmuo/grupė yra kalti dėl jiems inkriminuojamų veiklų. Bandymas nustatyti, jei kalti, tai kokiu konkrečiai būdu ar mastu? Neskubėjimas teisti, net jei išoriškai viskas atrodo aišku. Galbūt yra aplinkybės, kurių mes nežinome ir kurios išteisina kaltinamąjį („neteisk ir nebūsi teisiamas“). Aiškus atsakomybės atskyrimas: kas nustato kaltę? kas turi bausti už kaltę? Kaip už ją turi būti atlyginama? Kokiomis sąlygomis? Ką kaltinamasis turi padaryti, kad sulauktų atleidimo, reabilitacijos?
Jeigu kaltina Jus – pagrindinė kontrpriemonė yra savo sąžinės ištyrimas ir jei ji ramiai murkia ant pečiaus, mintyse galima pasiųsti tokį kaltintoją į… Peru 🙂 Nesileisti manipuliuojamam jo spaudimo, nes už to dažniausiai stovi kažkokios konkrečios naudos siekis.

Gėda

Gėdos primetimas nuo kaltės skiriasi tuo, kad šiuo atveju apeliuojama ne į prasižengėlio blogus darbus, o labiau į jo negebėjimą išvengti (gėdintojui akivaizdaus) blogio dėl įgimto kvailumo, nepakankamo išsilavinimo ar pan. Efektyvi strategija, norint pasiekti tam tikrų rezultatų (niekas nenori būti sugėdintas, juolab viešai), padedanti primesti savo valią, poziciją ar norima linkme pakoreguoti viešąją nuomonę bei kitų žmonių elgesį. Pavyzdžiai: „tik tamsuoliai, atsilikėliai nenori priimti pažangos, europinių vertybių”, „tik lūzeriai ir tinginiai nesugeba užsidirbti ir gerai gyventi ir t.t. Itin populiari mūsų viešosios nuomonės lyderių tarpe (Užkalnis, Valatka, Greitai, Tapinas, kita juos mėgdžiojanti smulkmė, kartais tokiu gėdinimu (shaming) užsiima ir pop „žvaigždės“). Gėdinimui būdinga itin griežta pozicijų asimetrija (gėdintojas stovi moraliai aukščiau gėdinamojo). Kuriama opozicija tarp MES, kurie žinome (kaip gyventi, rengtis, vartoti, veikti politikoje…) ir JIE (tamsuoliai, atsilikėliai, Kremliui naudingi idiotai, retrogradai, marazmatikai… toliau tektų pereiti prie jų mėgiamos nenorminės leksikos, tad nebetęsime…). Plačiau žr. mano neseniai sukurtą tokio gėdinimo parodiją), tad nebesiplėsiu.

Kontrpriemonės

Jei gėdina Jus, kaip ir kaltės atveju, pirmiausia ramiai viduje pasitikriname, ar tam yra pagrindo. Jei jo nerandame, nekreipiame į tokį gėdintoją dėmesio arba ramiai atmetame jo priekaištus. Jei vis dėlto gėdos (ar kaltės) esama, sprendžiama, ar kaltinantysis kaip nors su tuo susijęs, o jei ne, nekreipiame į jo manipuliacijas dėmesio, bet atsiprašome tikrojo nuskriaustojo, ar jam kaip nors siekiame atsilyginti. Tame nėra nieko žeminančio ar baisaus, priešingai, tai padeda asmens augimui. Jei gėdina kitus, ištiriame, ar toks gėdinimas turi kokį nors pagrindą, jeigu ne, solidarizuojamės su be pagrindu sugėdytu/apkaltintu asmeniu, jį palaikome, tokiu būdu parodydami kitems, kad neužkibome ant propagandos kabliuko.

Galiausiai psichiatrizavimas

Sovietmečiu žmonės, kurie oponavo sukurtai sistemai buvo arba kriminalizuojami kaip liaudies priešai, arba psichiatrizuojami kaip „tarybinės tikrovės gėrio nesugebantys matyti psichiniai ligoniai. Psichiatrizacijos strategija itin dažnai naudota disidentų ir kitokių nepritapėlių prie sistemos (valkatų, hipių) atžvilgiu. Pasitelkiami psichiatrai, kurie autoritetingai diagnozuodavo įvairias šios beprotybės formas ir imdavosi tokių ligonių gydymo psichiatrinėse ligoninėse.

Atkreipkite dėmesį, kad vadinamojo „vaikų grobimo“ skandalo kontekste psichiatriniai terminai „isterikas“, „isterija“, „masinė psichozė“ vėl imti plačiai vartoti. Įdomu, taikant juos ne žmonėms, kurie, pajutę galią, ėmėsi savavališkai taikyti naujojo „Vaikų įstatymo“ nuostatas, gatvėse persekiodami šeimas su vaikais ir grąsindami/manipuliuodami vaikų teisų tarnybos „baubu“ (žr. mano straipsnį), bet tam pasipriešinusioms šeimoms ir jų organizuojamiems renginiams (žr. R. Miškinytės straipsnį)

Kontrpriemonės

Kadangi isterija pirmiausia siejama su emociniu nesivaldymu, tikrovės iškraipymu (kliedesiai, iliuzijos, haliucinacijos, niekuo nepagrįstų sąmokslo teorijų ar bauginančių gandų kūrimas ir skleidimas, nepagrįstos baimės kėlimas), stebėkite, ar „isteriku“ pavadintasis išties elgiasi neadekvačiai. Jei ne, reikalaukite iš kaltintojų jų nustatytos diagnozės argumentų ir įrodymų. Dažniausiai tokiems propagandistams, jus iškeikus arba užbaninus, tokiais atvejais belieka pasitraukti.

Kaip matome, praktiškai visais propagandinės manipuliacijos atvejais priešnuodžiu jai turi tapti sveikas protas, švari sąžinė ir pagarba tikriesiems autoritetams.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
11 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
11
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top