Miestas pasikloja po kojom lyg nebylus trimatis paveikslas. Galėčiau žiūrėt ir žiūrėt į jį, o tiksliau – į viršum jo slenkančius debesis, kurie nesiliauja ir nesiliaus stebinti formų ir spalvų, šviesos ir prieblandų žaisme. Kartais visa tai pasislepia, tiesiog dingsta. Gyvendama Murmūnuose rūką matydavau labai retai, bet čia jis dažnas svečias, nugramzdinantis visa, kas už balkono lango, į neperregimą drumsto pieno spalvos masę, protarpiais išsilaikančią net ištisą dieną. Tuomet pasijunti lyg izoliuotas nuo visko. Bet tai negąsdina, priešingai, teikia ramybę ir susikaupimą.
Svarbiausia – pozicija. Kaip autistams hipoterapija, sako, labiausiai padeda tuo, kad vaikas, nedrįstantis pažvelgti kitam į akis, nuo žirgo nugaros pagaliau pasijunta galįs tai padaryti, taip ir čia – senosios Abejoniškės, lyg scenos dekoracijos, nusidriekia žemiau žvilgsnio ribos ir atsiduoda jam, nieko sau nepasilikdamos. Man labiausiai patinka, kad jos taip virsta daiktu savyje, kurio grynojo kontempliavimo nedrumsčia kažkur ten, apačioje, retkarčiais praslenkantys pavieniai, visiskai atsitiktiniai ir nebūtini žmogeliukai. Jos, kaip ir šalia prisišliejęs miškas, gyvena, tiksliau, tiesiog būva, savo gyvenimą, kuriam žmonių egzistavimas ir veikla, atrodytų, nedaro jokios įtakos.
Ir, žinoma, žiburiai. Naktį vaizdas vėl pasikeičia, miestas virsta neatpažįstamu šurmulio pilnu kamuoliu, nubarstytu mažesnių ar didesnių spalvotų švieselių, kurias abejingai iš viršaus stebi vienas kitas dangaus šviesulys.
Ir saulė. Su kuria tenka tartis, derėtis, kartais net piktokai aiškintis, prašant nelįsti į akis, kai būtina susikaupti prie ekrano, arba, priešingai, prašydinti atgal, kai ji aikštingai nusprendžia užsidegti debesimis ir pasislėpti.
Bet man visaip gerai – ir kai šviesu, ir kai apniukę.
Persikraustymas savotiškai atliepia dabar rašomos knygos pavadinimą. Postsovietinis tranzitas čia įgauna visiškai konkretų pavidalą. Prieš kelis metus savo 50-metį sutikęs pirmasis miegamasis rajonas Murmūnai, kuriame praleista tiek daug laimingų ir skausmingų, sunkių ir malonių metų ir iš kurio vieną dieną išaugta. Ir metais, kai įstojom į ES, statytas mūrinis daugiaaukštis, kurio vieno iš butų didžiulė lodžija atveria įspūdingą senųjų Abejoniškių – bene paskutiniojo sovietinio miegamojo rajono – panoramą.
Chruščiovkė, įkūnijanti pirmosios – ir pavykusios – perestrojkos siekį visiems suteikti socialinio komforto minimumą, yra sovietinių piliečių lygybės idėjos įkūnijimas. Ir šiuolaikinis vidurinės klasės komfortas, įrėmintas minimalistinės skandinaviškos estetikos su jaukumą kuriančiais asmeninių memorabilių vertę turinčių daiktų intarpais.
Šeštą ryto pažadinantis himnas, per radiją paleistas priekurtės pensininkės, kuri, kalbėdama telefonu šaukia taip, kad per plonas sienas viską galima suprasti. Ir tyla, kurios nedrumsčia niekas, nebent vos vos girdimas naujųjų kaimynų laikomos šuniukų poros lojimas, kas irgi būna itin retai ir ne erzina, o veikiau primena kaimą vaikystėje.
Skambučiai į duris trečią nakties, kaip ir ji, išgeriančio sugyventinio apkumščiuotai kaimynei prašant iškviesti policiją. Ir mandagūs bei paslaugūs naujojo kvartalo ar namo gyventojai, pasisiūlantys panėšėti daiktus iki pat laiptinės.
Tik besikraustant pastebi, kaip skiriasi socialinė aplinka. Nors nenoriu nurašyti murmūniečių ar leisti jums apie juos susidaryti blogą įspūdį, tačiau rajone, įrėmintame upės, iš kurio taip lengva ir patogu pėsčiomis pasiekti centrą, daugiausia likę gyventi pensininkai, alkoholikai ir vargšai inteligentai. Prie šio, teisybę didžia dalimi atspindinčio, juokelio dar galima būtų pridėti dažną butus ar kambarius besinuomojančio jaunimo kaitą, kad turėtume pilną chruščiovinės socialinės reformos palikimo likimo posovietinėje transformacijoje vaizdą. Nestabilią ekonominę bei psichologinę dažno nūdienio murmūniečio padėtį ypač rodytų 2008–2012 m. krizės laikotarpis, kai sunkiai besiverčiantys kaimynai buvo priversti vieni iš kitų skolintis iki algos ar pašalpos, kristi į depresijas ar ilgalaikį zapojų, murmėti ir skųstis sunkiu, kartais nepakeliamu virstančiu gyvenimu, kurį stoiškai bandoma atlaikyti.
Tačiau naujujų Abejoniškių idealizuoti irgi neverta. Tik atsikrausčius mus pirmiausia pasitiko įtarūs žvilgsniai ir atsargūs klausimai, kas mes tokie ir kuo užsiimam. Kiek prakutusi vidurinioji ar į tokią pretenduojanti klasė turi ko saugotis ir dėl ko nerimauti, susitelkia į pasiekto gerbūvio, status quo, išlaikymą.
Įdomu savo kailiu patirti, kaip, priklausomai nuo gyvenamosios aplinkos, skiriasi socialiniai-psichologiniai pasauliai. Kokia erdvės, tylos, švaros, gamtos ir socialinės infrastruktūros artumo, privatumo, jaukumo ir patogumų vertė. Kaip skiriasi pats miestas, žvelgiant į jį iš skirtingų rakursų ir perspektyvų.
Ar tai reiškia, kad posovietinė transformacija pavyko? Bet juk daugybė miestiečių lieka įstrigę savo ankštuose būstuose be vilties juos kada nors iškeisti į geresnius. Kaip ir daugybė kitų, susirūpinusių vien pasiekta gerove ir komfortu. Šie pasauliai niekada nesusitiks, nors fiziškai ir gyvena bei juda toje pačioje miesto, visada jiems liekančio svetimu ir neprieinamu, erdvėje.