Nebeketinau tęsti šios temos. Atrodė, pakaks dviejų dalių pasvarstymų („Kolaborantai“ ir „Naktinė istorijos politika“). Bet matydama negęstančią diskusiją ir ypač tai, kokius stebėtinai paviršutiniškus ir netoliaregiškus smerkimus ar pagiežingus kliedesius (N. Šepetys, B. Gailius) rimtom minom skelbia solidūs intelektualai arba tokius vaizduojantys, esu priversta vėl reaguoti.
Apie dvi istorijos optikas
Aišku, jų yra ir daugiau, bet Škirpos/Vėtros istorijoje vyrauja šios dvi. Tai yra Istorija kaip Mitas (turiu omenyje moraliai ir vertybiškai orientuotą pasakojimą apie praeitį, turintį pamokyti ir įkvėpti, o ne kažkokius nerealius ar suklastotus dalykus) ir Istorija kaip Praeities Tyrimas (herodotiškąja prasme). Pavyzdžiui, puiki šių dviejų optikų susidūrimo iliustracija būtų mano abiejų labai gerbiamų istorikų Vidmanto Valiušaičio ir Algimanto Kasparavičiaus diskusija Žinių radijuje (klausyti ČIA).
Jų pokalbyje labai gerai atsispindi skirtingos šių dviejų optikų vertybinės orientacijos. Ir tai nepaisant fakto, kad abiems jiems nuoširdžiai rūpi tiesa ir abu jie yra gerai pasikaustę šia tema. Nežiūrint to, drįsčiau manyti, kad Valiušaitis labiau atstovauja vertybinei pozicijai, o mano kolega Algis – istoriografinei, žinijos apie praeitį kaupimo ir supratimo siekio nuostatai. Pirmuoju atveju manoma, kad už praeities veikėjų poelgių slypi ir iš jų išplaukia tam tikros antlaikės vertybės. T.y. istorija mums perteikia ne tik žinias apie praeitį, bet ir tam tikrus sektinus ar smerktinus pavyzdžius, kaip derėtų elgtis ar nesielgti dabartyje. Antruoju labiausiai rūpinamasi atskleisti, kas gi praeityje iš tiesų įvyko, bešališkai ir be išankstinių nuostatų nustatant faktus, parodant šaltiniais grindžiamą pragmatinę ir raconalią praeities veikėjų laikyseną vienose ar kitose situacijose, bet nesiimant jų nei teisti, nei garbinti. Tai anaiptol nereiškia, kad, kaip skelbia kai kurie jų kritikai, Valiušaitis dėl savo angažuotumo neva nėra tikras istorikas, o Kasparavičius dėl tokio angažuotumo stokos atseit nėra patriotas. Tiesiog tai skirtingos mąstymo apie praeitį formos – didaktinė ir pažintinė, labiau emocionali ir šaltesnė bei emociškai atsietesnė. Tačiau juodvi abi reikalingos ir viena be kitos iš tiesų negalėtų funkcionuoti.
„Vėtros skandalo“ problema ta, kad, kaip dabar aiškėja, namų darbai čia nebuvo laiku padaryti nei Istorijos kaip Mito, nei Istorijos kaip Tyrimo plotmėse. Todėl turim tai, ką turim. Kitaip tariant, dabar tiek Jono Noreikos gerbėjai, tiek ir nekentėjai veikia apgraibomis bei daugiausia remiasi emocijomis, ir, kaip kad ir Škirpos atveju, patys to nesuvokdami švaistosi totalitarinės retorikos figūromis („Hitlerio šunys“, „fašistai“, „naudingi idiotai“ ir t.t.).
Tačiau faktas tas, kad mes neturime išsamios Jono Noreikos biografijos (kaip neturime ir autoritetingo, „klasikinio“ Birželio sukilimui skirto veikalo), dėl to joje dar lieka daug baltų dėmių ir spekuliacijų, o Kazio Škirpos biografija šiuo metu irgi tėra dar tik tyrimo stadijoje. Nepaisant to, kai kas daro generalines ir toli siekiančias išvadas apie jų indėlį į žydų genocidą ir antitotalitarinį pasipriešinimą, heroizuodami arba deheroizuodami šiuos asmenis.
Tuo tarpu ankstesnės istorijos politikos judesiai juos pagerbiant, politinei konjunktūrai pasikeitus, dabar staiga grubiai ir nemotyvuotai kvestionuojami politikų, kurie, paradoksas (!), lyg ir turėtų atstovauti liberalios laisvės vertybėmss, tačiau renkasi priemones, kuriomis pasižymėjo bolševikai ir naciai. Be to, daro tai nemokšiškai ir selektyviai, tuo pačiu vaizduodami moralinius grynuolius-teisėjus, nors patys buvo nesyk prigauti dėl nusikalstamo (baltarusių opozicionieriaus išdavimas Lukašenkos režimui tuometinio Teisingumo ministro nurodymu ar su jo žinia) ar moraliai abejotino elgesio (keistas R.Šimašiaus pėdsakas Kauno pedofilijos istorijoje) bei patys pasižymi itin prieštaringa reputacija (sprendimas dėl Škirpos alėjos buvo priimtas daugiausia perbėgėlių iš buvusios „Brendžio dėžutės“ partijos balsais). Šis neatitikimas tarp triukšmingai skleidžiamos retorikos ir praktinių veiksmų nepraslysta pro publikos akis ir kelia jos visiškai teisėtą pasidygėjimą.
Istorija kaip Tyrimas šiuo atveju mums tegali pasakyti tik tai, kad abu dabar mūsų dėmesį prikaustę praeities veikėjai tebuvo žmonės, su savo nuodėmėmis, silpnybėmis ir trūkumais, tiesiog kaip mokėjo ir galėjo veikę pagal savo gyvenamojo meto aplinkybės. Ne didvyriai. Bet ir ne niekšai. Tai ne tos plotmės diskusija.
Istorija kaip Mitas tuo tarpu klausia, ar jų gyvenime galime rasti vertybių, kurios mus įkvėptų ir paskatintų kurti geresnę ateitį? Ir čia susidūriame su kita svarbia problema. Jeigu smerkėjai dažnai daro grubią anachronizmo klaidą, reikalaudami iš jų būti gyvenus tomis vertybėmis ir nuostatomis, kurios dominuoja dabar ir dar išimtinai tomis, kurias palaiko jie patys, tai jų gerbėjai jiems priskiria vertes ir motyvus, su kuriais pirmiausia patys nori tapatintis. Taigi konfliktas iš esmės yra dėl vertybių ir istorinio teisingumo, o ne dėl tiesos.
Todėl, mano supratimu, visas „ginčas dėl Vėtros“ intuityviai sukasi apie vertybinę ašį, kokią Lietuvos viziją mes iš tiesų palaikome. Lietuvos kaip savarankiškos valstybės ir tarptautinės politikos subjekto ar Lietuvos, kuri vienokiais ar kitokiais saitais būtų susieta su kuria kita(-omis) šalimi(s). Jei jums artimesnė pirmoji vizija, tuomet veikiausiai Škirpai ir Noreikai simpatizuosite, juos gerbsite ir galbūt net laikysite didvyriais, nes jie buvo tikri nacionalistai ir kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę. Jei antroji, tuomet, kaip jau daug kartų rašiau, jums bus artimesnis svetimas žvilgsnis į šiuos personažus, raginantis jų darbus vertinti iš kitų šalių ir tautų perspektyvos.
Bėda ta, kad dažniausiai tarp šių dviejų optikų Lietuvoje nėra tarpininko, galinčio, nenusižengiant nei istorinei tiesai, nei istoriniam teisingumui, visuomenei suprantama kalba perteikti reikalo esmę. Todėl ir turime užprogramuotą nesusikalbėjimą ar net nenorą susikalbėti. Vietoj to lieka nuogas galios primetimas, lydimas neišvengiamai kylančių kitos pusės nuoskaudų ir protestų.
Apie istorijos pamokas
Istorija pirmiausia yra tapsmas ir kismas. Viskas keičiasi, sensta ir dūla – daiktai ir mados, žmonės, idėjos, gyvenimo būdas ir t.t. Antlaikės vertybės ir normos, moralinis Kanto imperatyvas, apie kuriuos mėgsta postringauti filosofai, įgauna kūną konkrečiose istorinėse aplinkybėse ir konkrečiame laiko ir vietos susidūrime. Tie, kurie nesugeba atleisti Noreikai sąlyčio su okupaciniu nacių režimu ir jo (iki šiol patikimai neįrodyto) bendradarbiavimo varžant žydų teises ar juos naikinant, matyt, širdyje nemano, kad žmogus gali keistis, o jo vertybinės nuostatos – transformuotis, net radikaliai apsiversdamos. Lyg patys to niekada nebūtų patyrę. Tačiau jeigu su tuo sutiktume, nors gyvenimo patirtis ir rodytų ką kita, tuomet reikėtų sakyti, kad visi tie, kurie žlungant Sovietų Sąjungai iš komunizmo statytojų staiga virto naujosios Lietuvos kūrėjais, yra tik melagiai ir apsimetėliai. Argi ne taip? Kaip tada į juos visus derėtų žiūrėti?
Manding Noreikos asmenybėje ir biografijoje ir matome tokį vertybinį kismą ir tai, bent jau man, yra jame įdomiausia. Kad ir ką jis būtų padaręs ar nepadaręs praeityje, jo egzistenciniai pasirinkimai jį vis labiau veda link pasiaukojimo už Lietuvą, nors jis, kaip ir daugybė kitų, ir turėjo galimybę tapti eiliniu prisitaikėliu prie sovietinės sistemos ir gal taip būtų net išvengęs Sibiro. Tai geriau suprantama tik krikščioniškos etikos šviesoje, kuomet „paskutinieji (šiuo atveju darbai) taps pirmaisiais“. Panašiai kaip krikščionių persekiotojas ir žudikas Saulius po atsivertimo tampa jų apaštalu ir šventuoju Pauliumi. Jeigu ankstyvieji krikščionys būtų buvę šimašiai, jie jį juk būtų bemat užmėtę akmenimis, ir būtume netekę galimybės skaityti jo laiškus 🙂
Krikščionybė pripažįsta ir aiškiai teigia ne tik šios vidinės kaitos galimybę, bet ir būtinybę, pasiekiamą per savirefleksiją ir atgailą, vedančias link vis didesnės tiesos apie save ir Dievą. Kaip žinome, Noreika buvo giliai tikintis žmogus, tad ši jo gyvenimo kreivės interpretacija – ne iš piršto laužta.
Suprantama, šis vidinis kismas gali būti visoks, pavyzdžiui, Jono Deksnio arba Kosto Kubilinsko vidinė transformacija. Arba Salomėjos Nėries. Arba atvejai, kai žmogus viena galvoja, kita sako, o trečia daro. Tokių buvo nemažai, matyt, dauguma. Nes kažkaip reikėjo išgyventi.
Tai mums kalba tik apie tai, kad šiandien mes, patogiai įsitaisę ant savo sėdmašių su latte rankoje, neturime nė žaliausio supratimo, ką teko patirti dviejų baisiausių moderniųjų laikų totalitarinių režimų valdomų šalių gyventojams ir kokie rafinuoti mechanizmai buvo sukurti bei pasitelkti jų sieloms palaužti ir perkalti, taip sukuriant naująjį žmogų. Taigi, užuot vienus ar kitus praeities veikėjus smerkę ar aukštinę, pabandykite pirmiausia sau sąžiningai atsakyti į klausimą – ką patys būtumėte mąstę ir veikę šių žmonių vietoje, kokius vertybinius pasirinkimus padarę?
Apie empatiją
Profesionalaus istoriko duona yra stengtis sąžiningai ir kruopščiai rekonstruoti bei paaiškinti praeities žmonių poelgius ir, jei įmanoma ir šaltiniai leidžia, – jų veiksmų motyvus, kas dažnai veda prie empatijos jiems, palengvinančios šį darbą, tačiau jokiu būdu nereiškia jų teisimo ar gerbimo, nuo kurio geras istorikas turėtų atsiriboti. Tuo tarpu jame slypintis pilietis ir savos šalies patriotas, ar istorijos politikas (ar, jei norite, istorijos didaktikas, kokiais visi nolens volens kalbėdami apie praeitį tampame), į praeities herojus žiūri per natūralaus ir galbūt visiškai nerefleksyvaus palankumo (simpatija) arba neprielankumo (antipatija) prizmę, kylančią būtent iš jo giliai viduje išpažįstamų vertybių, kurias jis nejučiom susies ir sutapatins su konkrečiais istoriniais asmenimis. Iš čia ir visos tos aistros (pathos), ypač paaštrėjančios, kai tos empatijos kitam vis pritrūksta, nors jos sau ir reikalaujama, tuo pačiu nė nesistengiant įsijausti į kitos bendruomenės XX a. vidurio mėsmalėje taipogi patirtas kančias.
Todėl J. Noreika mums yra lyg veidrodis, keliantis labai asmenišką klausimą, kuo mes tikime ir dėl ko iš tikrųjų kovojame bei aukojamės.