Liberalai, pasinaudojantys valstybės galiomis, kad vis labiau ribotų ir varžytų piliečių teises bei laisves.
Socialdemokratai, dirbantys politiniam ir finansiniam elitui ir stambiajam kapitalui, užuot gynę dirbančiųjų teises ir kovoję prieš socialinę nelygybę, skurdą bei atskirtį.
Konservatoriai, įvedinėjantys neregėto masto socialinius eksperimentus, pokyčius ir naujoves, laužančius visuomenės tradicijas bei vertybes.
Nacionalistai, nekenčiantys ir niekinantys Tautą bei tautiečius…
Tai vis Lietuva. Stebuklų kraštas. Šalis, kurioje nebėra nei kairės, nei dešinės, nei pozicijos, nei opozicijos, nei sisteminių, nei antisisteminių partijų, nei galų gale – piliečių politinio atstovavimo.
Bet užtai yra godumas, begalinis godulys – pinigams, valdžiai bet kokia kaina, populiarumui, net jei jis būtų nupirktas per PR agentūras, dvaro sociologus ir politologus, prestitutus, menamai šlovei. Yra puikybė, leidžianti iš aukšto žiūrėti ir niekinti paprastus žmones. Yra tuštybė, skatinanti nenumaldomai pūsti savo ego ir įsivaizduoti, kad esi kaži kas, pamiršus, kad gyvenimas per trumpas ir per brangus žaisti smėlio dėžėje ir užkasti Dievo duotus talentus, užuot juos panaudojęs bendram labui. Įtikėjus, kad tai ir yra tikroji politika.
Štai visas tas smėlio dėžės taisykles ir būtina laužyti be gailesčio, o ją pačią išardyti ir išbarstyti pavėjui. Nes kitaip ji išaugs iki visa apimančios ir galop palaidojančios moralinės dykumos.