Pirmoji dalis. Lyrinė
Šiuo metu per FB besiritanti vaikystės nuotraukų „iššūkio“ banga iškėlė klausimą: ką viruso įbauginti internautai, patys to nenujausdami, jomis bando pasakyti?
Galbūt atsakymas pakankamai paprastas: knisimasis šeimos nuotraukų albumuose, sukylančių prisiminimų lydima gražiausių vaizdų atranka ir jų kėlimas į socialinius tinkus, galiausiai, mėgavimasis draugų reakcija ir komplimentais tėra neįsisąmonintas noras šioje nepasiekiamoje saulėtoje ir saugioje praeityje bent trumpam pasislėpti nuo dabarties nerimo. Tačiau net ir tai gali būti naudinga. Ne vienas, kiek mačiau, įkelia savęs, mažiuko, švelniai prisiglaudusio prie močiutės ar išdidžiai sėdinčio šalia senelio, nuotrauką. Kas, jei ne ypatingas anūko-senelio ryšys daugumai mūsų tapo tuo besąlygiškos meilės ištekliumi, kurio prikaupę vėliau drąsiai einame per gyvenimą? O jų netekę jaučiamės negrįžtamai praradę ir dalelę savęs… Todėl dabar, stojus šiai negandai, cinikų „diedukų gripu“ vadinamai, kuri, pagal statistiką, daugiausia grėsminga būtent vyresnio ir vyriausio amžiaus bei ligotiems žmonėms, prisiminkime, kad jų vietoje galėtų būti ir jūsų numylėta močiutėlė ar senelis, bei pasistenkime elgtis atsakingai, atsižvelgdami ne tik, kaip įpratę, į savo poreikius ar įnorius, bet ir aplinkui esančiųjų saugumą.
Mano supratimu, šiaip gerai su epidemija besitvarkanti vyriausybė pačioje pradžioje padarė vieną klaidą, kurį, nors ir neprasilenkdama su tiesa, vis dėlto turi nenumatytą ir nepageidautiną šalutinį psichologinį efektą. Turiu omenyje iš pat pradžių pradėjusią sklisti žinią, kad vienkartinės kaukės nuo užkrato neapsaugos, o virusas pavojingas tik vyresniems žmonėms, kas daugeliui jaunesniųjų leido atsipalaiduoti ir nesiimti jokių apsisaugojimo priemonių. Bet būtent šis nerūpestingumas gali kainuoti labai daug. Deja, Kinijos ir Italijos skaudžios patirtys rodytų, kad, priešingai stereotipiniam galvojimui, virusas gali sunkiai susargdinti ar net numarinti ir jaunus. Kiek galiu spręsti iš to, ką pastaruoju metu tenka skaityti ar klausyti koronaviruso ir epidemijų tema, geriau yra persisaugoti, nei vėliau kentėti nuo kvailo aplaidumo. Todėl išties verta maksimaliai vengti tiesioginių socialinių kontaktų ir internetu įsigyti patvaresnes nei vienkartinės, arba pačiam pasidaryti ketursluoksnes marlines kaukes, tai visai nėra sudėtinga. Būtina viešumoje, ypač ten, kur daugiau žmonių, jas dėvėti, nepaisant visokių durnių ar nesusipratėlių badymo pirštais. Antai Kinija jau iš esmės įveikė koroną, tačiau TV reportažuose iš ten jūs beveik nepamatysite žmonių be kaukės. Kodėl tad naiviai tikimasi, kad dar tik atūžianti epidemijos banga privalėtų būti gailestinga būtent mums?
Taip, nepaisant visų pliurpalų apie žmogaus teises, gerai žinome, kad vėlyvojo kapitalizmo stadijoje yra vertinami tik jauni, gražūs, seksualūs, visaip kaip lankstūs kūnai, o vyresnieji jau laikomi našta, nudėvėta ir niekam nebereikalinga atmata ir pertekliumi, kuris dargi, jokios grąžos neteikdamas, siurbia ir taip nustekentus socialinės rūpybos rezervus… Tačiau ši stichinė krizė mus visus verčia perkainoti savo vertybes, meta iššūkį pačiam mūsų žmoniškumui, reikalauja atsisakyti siaurai ekonominės žmogaus kaip vien pridėtinę vertę kuriančios ir prekes bei paslaugas vartojančios būtybės sampratos.
Karantinas, žinoma, yra išbandymas. Mūsų egozimui, sąmoningumui, sveikam protui ir stabiliai psichikai. Pasilengvinti jį galime (čia pirmiausia planas sau) organizuodamiesi savo dieną iš anksto ir laikydamiesi kelių M taisyklės. Mankšta, Maistas (kalbu ne tik apie fizinį, tebūnie jis sveikesnis, jei įmanoma, pasninkiškas, pačių pagamintas, bet ir apie dvasinį, t.y. Maldą, arba tiems, kas labiau mėgsta – Meditaciją). Be galo svarbu šį laiką išnaudoti prasmingai, geriausia – Mokymuisi. Na, ir last but not least – te visur mus lydi sąmoninga Meilė, nes nežinia, kada virusas pasišauks, ir, neduokdie, būsime nespėję ištarti žodžių ar palydėti meilės žvilgsniu tų, kurie privalo juos girdėti ir matyti…
(bus daugiau)