Kelios pastabos apie rinkimus ir NS pasirodymą juose.
1) Kad ir kaip nesinorėtų to pripažinti, NS gautas balsų kiekis yra adekvatus mūsų realioms finansinėms ir medijinėms galimybėms, žinomumui, reputacijai ir įdėtoms pastangoms. Nuo įsikūrimo kovą turėjom per mažai laiko įsibėgėti, koją ypač pakišo kovidas, tad graužtis ar vieniems kitus kaltinti neprasminga.
2) NS pasirinkta žinutė – Sąjūdžio (nepriklausomos tautinės valstybės) ilgesys – dalies rinkėjų iš principo negalėjo būti atpažinta, nes jie yra per jauni, kad jį prisimintų. Be to, ką ši žinutė reiškia šiandien? Kad ir kaip nemalonu sakyti, bet nemenka dalis žmonių jos tiesiog ne(be)suprato. Jie gyvena oligarchinėje rentinėje sistemoje, yra puikiai prie jos prisitaikę, arba (jaunimas) trokšta ir siekia prisitaikyti. Neprisitaikę emigravo, įskaitant vidinę emigraciją, arba degradavo, nepasitenkinimas neutralizuotas finansiškai, politiškai ir, ypač, ideologiškai. Rentinės sistemos šaltinis – ES pinigai, tad mūsų bandymai kritiškai kalbėti apie ES bėdas atmetami iš anksto ar priimami kaip pasikėsinimas į dalies visuomenės pasiektą stabilią ekonominę padėtį, saugumą ir psichologinį komfortą, grįstą įdiegtu liberaliu pasaulio vaizdu, kuriame ES yra suvokiama tik kaip gėris, o jos kritika prilyginama baisiai šventvagystei. Jei kritikuoji, vadinasi, esi vatnikas, Kremliaus projektas – kitų alternatyvų nenumatyta…
3) Tradicija, kuria mes remiamės ir puoselėjame (suverenitetas, tautiškumas, krikščionybė, antisovietinio pasipriešinimo atmintis) yra jau pernelyg svetima homo (post)sovieticus sąmonei, susiformavusiai po itin žiaurios ir ilgalaikės visuomenės selekcijos ir socialinės inžinerijos metų, kai turėjai arba prisitaikyti, arba žūti. Prisitaikyta buvo tobulai. Šie įgūdžiai niekur nedingo. Politika suvokiama tik kaip moralinis purvas arba asmeninės bei grupinės naudos šaltinis. Nonkomformizmas kelia grėsmę tokiai sistemai, kaip ir pačiam vartotojiškam mentalitetui. Todėl visi, kas bando į politiką atnešti ne vien įprastą pragmatizmą, o idealizmą ir vertybes, vertinami įtariai arba tiesiog niekinami, laikomi „nepraktiškais“ kvailiais.
4) Homo (post)sovieticus‘ui nacionalizmas = nacizmas, o pastarasis yra ideologinis baubažodis, į kurio turinį nesigilinama. Išties efektyvu.
5) Galios ir propagandos faktorius. Mėgstami (ar bent jų bijoma) dideli ir stiprūs. Ne veltui konservatorių piarininkai pasiūlė šūkiuose naudoti žodį „jėga“. Mažų ir silpnų nemėgstama, dėl to ir kartota apie „mažiukus“. Tai – uždaras ratas.
6) Ekonominis ciklas vis dar kyla į kalną. Tad atrodytų, kad artėjame prie gerovės valstybės – „švediško socializmo“, apie kurį kalbėta Sąjūdžio laikais. Antai žmonės gausiai apsiperka Ikea… Todėl grėsmių tautai skelbimas neįtikina, toli į ateitį nežiūrima, remiamasi asmenine patirtimi ir dabartine būkle: jei ta gera, optimistinė, nieko keisti nesinori, juolab jei pokyčius siūlo nežinomi arba žiniasklaidos neigiamai nušviečiami politikai.
7) Punktas, kurį gal reikėjo rašyti pirmą: Televizorius. Jei tavęs nėra didžiojoje žiniasklaidoje, tavęs nėra iš viso.
8) NS specifika. Partija išskirtinai grįsta charizmatine lyderyste, kartais net įgaunančia asmens kulto bruožų (tuo nekaltinu paties profesoriaus, bet esama nemažai jo, kaip ir jaunojo vado, adoruotojų, tam nebandoma užkirsti kelio). Tai rizikinga. Partija negali remtis vien vieno ar kelių asmenų skleidžiama Absoliučia Tiesa, visiems kitiems paliekant alavinių kareivėlių rolę (profesoriaus žodžiais tariant, „partija kaip karo mašina“). Ne visi pageidauja sau patrankų mėsos vaidmens. Vadinasi, reikia ieškoti kito dvasinio pamato, kito bendrabūvio būdo, kuris jau pradėjo spontaniškai rastis kartu dirbant agitacijoje, t.y. autentiškos bendruomenės.
Taipogi būtina giliai permąstyti ir savikritiškai priimti naują tikrovę, kuri tikriausiai daugeliui iš mūsų, bent jau man, buvo pakankamai netikėta, išblaivinanti nuo fb burbulo iliuzijų ir, žinoma, skaudi.
O tikrovė, kad ir kaip mums tai nepatiktų, yra tokia: žmonės nesupranta, nepriima ar net nenori girdėti mūsų siunčiamos žinios, bet noriai klausosi ir seka paskui tuos, kurie, mūsų matymu, veda juos tiesiai į skerdyklą. Šis pribloškiantis faktas verčia pergalvoti tai, kas mes esame ir ko galime imtis tokioje politinėje ir pasaulėžiūrinėje situacijoje.
Nes kitaip beliktų tyliai išsivaikščioti pabrukus uodegas, arba, apsimetus, kad nieko neįvyko, bukai toliau daryti tą patį, ką iki šiol.
Konkrečių atsakymų, ką pirmiausia daryti, kol kas neturiu. Tik leidžiu sau atvirai parašyti, ką galvoju, nors tai gal kai kam ir nepatiks. Mano tikslas – ne kam nors pakenkti, apkaltinti ar ką pažeminti, bet, priešingai, paskatinti mus visus priimti pralaimėjimą kaip galimybę pamatinių partijos veikimo prielaidų perkratymui ir sutvirtinimui.
P. S. Šis tekstas pirma buvo išsiųstas vidiniais partijos kanalais. Tačiau kadangi mane pasiekė privačios jame išdėstytų minčių palaikymo žinutės, nedrįstant, o gal nenorint veltis į viešą polemiką (ah, tas lietuviškas resentimentas apkalbinėti ir kritikuoti už akių!…), nusprendžiau tai iškelti viešai diskusijai. Neturime jos bijoti.