Tarkim, gimsti su šilkiniais marškinėliais. Tavim rūpinasi, nuo kelio nušluoja menkiausią šapelį. Saugo, kad kojos piršto į grumstą neužsigautum. Gauni viską ir iškart, ko tik užsigeidęs. Karjera irgi kaip per sviestą – aukštyn aukštyn. Be jokių pastangų, nes jos – ne tokiems Fortūnos apdovanotiesiems kaip tu. Paveldi visas duris atidarančią pavardę, partiją, vietą EP. Pačiam stengtis nereikia niekur – močiutės net žmoną parenka – gal ir ne gražuolę, užtai pinigus traukiančią kaip magnetas. Įtakingų šeimų sinergija ir simbiozė.
Sparčiai besidauginantys milijonai, populiarumas, gerbėjai. Per naktį atsiimta 16 kitų kandidatūrų į partijos pirmininkus. Ateičiai jau viskas numatyta ir suplanuota – URM šefas, o paskui – ir Prezidentas.
Kuris neapsvaigtų? Neįmtų žongliruoti įtikėta galia ir sėkme, vis labiau neišbandytų Fortūnos malonės? Nekreiptų dėmesio į oponentų kritiką, priekaištus, savo klaidas. Galiausiai, pernelyg pasitikėdamas savo jėgomis ir patirtimi, susimautų taip, kad kitas jo vietoje atsistatydintų tą pačią dieną, užuot klimpęs vis giliau. Tik ne jis – laimės kūdikis, senelio simbolinio kapitalo ir bajoriško titulo paveldėtojas.
Nors jis yra bene ryškiausias naujojo feodalinio elito pavyzdys, bet yra vienas, esminis, skirtumas. Aniems bajorams garbė vis dėlto reiškė daug.