Rasa Čepaitienė. Laaabai baisi pasaka

Kad jau man patiko sekti pasakas, o jums – jų klausytis, šekite dar vieną.

Kartą vieną ponią vaikštant mieste užpuolė lenta. O kadangi dar keli jos tautiečiai pranešė apie karts nuo karto patiriamus nepageidautinus ir nepadorius lentų išpuolius, miesto burgamistras, katras buvo labai geras ir visiems lygiai teisingas, labai susirūpino.

– Nieks mano mieste nieko nepuldinės! – suriko jis trenkdamas kumščiu į stalą.

Pasitaręs su patarėjais burgamistras pasiuntė operatyvinių operacijų tarnybą, kad tą ramybės drumstėją areštuotų. Buvo apdairiai nuspręsta tai padaryti be perspėjimo, naktį, kai ana miegos ir taip bus lengviau suvaldyti numanomą jos aršų pasipriešinimą teisėtam suėmimui.

Deja, nuo to mieste daugiau ramybės neatsirado… Kiti miestiečiai irgi ėmė skųstis agresyviu kai kurių lentų elgesiu, guodėsi, kad einant pro šalį, jos ima keiktis ir net fakus rodo… Bet šie skundai burgamistro ir kitų miesto pareigūnų dėmesio nesulaukė, juk seniai žinoma, kad lenta lentai nelygu…

O tuo tarpu ponią užpuolė nematomi laiškai. Ir nors buvo jie tokie nematomi, kad net nebuvo ką parodyti policijai, dėl ko į ją nė nesikreipta, tie laiškai buvo tokie baisūs ir grėsmingi, kad būdama vyriausia krašto rabinė ir bendruomenės vadovė, ponia dėl šių nematomų, bet labai grėsmingų užpuolimų net ryžosi uždaryti sinagogą ir bendruomenės centrą. Apie šias baisias grėsmes buvo pranešta visam pasauliui, kuris, sustingęs iš siaubo, begalėjo tik tyliai dejuoti kamputyje. Ir nors kitą dieną nematomos grėsmės taip pat nematomai išsisklaidė ir sinagogą vėl tapo saugu atidaryti, liko pamiršta pasauliui apie tai pranešti, kad jis pagaliau galėtų imti gydytis patirtą didžią traumą.

Tuomet, kur buvęs kur nebuvęs, mūsų mieląją ponią užpuolė… eilėraštis. Ir jau toks jis baisus ir siaubingas pasirodė, kad ištikta šoko ponia buvo priversta net gerti raminamuosius ir guostis per visas televizijas…

Manote, tuo šie žiaurūs ir akiplėšiški išpuoliai ir baigėsi? Kur gi ne. Vakar mūsų mieląją ponią vėl ištiko išpuolis. Dabar ją agresyviai atakavo parduotuvėje kabantys marškinėliai. Įbauginta šiuosyk ji jau kreipėsi į policiją, kuri, kartu su mūsų šauniuoju burgamistru, planuoja plataus masto tų baisių marškinėlių likvidavimo operaciją, pareikalausiančią viso prekybos centro uždarymo patalpų dezinfekcijai nuo pavojingo užkrato. Kas, kad marškinėlius sukūrė ponios tautiečio valdoma įmonė, kas, kad jie pardavinėjami visame pasaulyje. Juk grėsmę jie kelia tik čia, šiame Dievo apleistame krašte… O ta grėsmė tikrai labai labai baisi – tai ant tų marškinėlių pavaizduotas paukštis, erelis.

Susirūpinę ponios saugumu miesto galvos net išsikvietė vyriausiąjį šalies girininką ir įsakė k jedrene fene jam iššaudyti visus to krašto girių erelius. Girininkas dar bandė lementi, kad, girdi, paukštis tas saugomas, įrašytas į Raudonąją knygą… Bet kokios nafik dar Raudonosios knygos, jeigu ant plauko kabo visas šalies prestižas ir garbė, jau nekalbant apie investicijų pritraukimą!

Dabar tos šalies gyventojai kasdien atidžiai seka kriminalinių naujienų suvestines, bijodami, kad mūsų ponios vėl, neduok dieve, neištiktų kokia nauja nelaimė. Spėlioja, kas galėtų būti kitas užpuolikas. Gal tai bus lietus, netikėtai prapliupęs ir tuomi pasikėsinęs į išpuoselėtą ponios šukuoseną? O gal begėdis vėjas, priekabiaujančiai kilstelėjęs jos elegantišką sijoną?

Žodžiu, neabejotinai laukite tęsinio. O aš šią labai labai baisią pasaką šiuomi ir pabaigsiu, oficialiai ir atsakingai pareikšdama, kad joje (pasakoje) nėra, nebuvo ir nebus jokių grėsmių mielajai poniai ir kitiems baugintis mėgstantiems miestelėnams. Tikrai tikrai.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
7 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
7
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top