Ką parašyti šią dieną, kad tai nebūtų banalu, nuvalkiota, patetiška? Veidmainiška, kaip politikų, šnekančių viena, o darančių visai ką kita, proginės kalbos. Kad nebūtų taip skaudu matant, kaip dabartinė Lietuva vis labiau tolsta nuo tautinio atgimimo kartos puoselėtos vizijos, tos svajonės, kuri ėmė ir, bent trumpam, išsipildė. Ne be tų didžiulių pastangų, kovos ir pasiaukojimo, kurį ant Laisvės altoriaus sudėjo daugybė niekam nežinomais likusių paprastų, bet taurių žmonių. Žmonių, ant kurių pečių Lietuva vis dar laikosi ir šiandien.
Šiandien nesinori prisiminti nieko blogo, bjauraus, slegiančio. Štai saulutė vėl atkopdama tamsumas prašalina ir gerai.
Mąstau apie tai, kas būdinga tik Lietuvai, lietuviams, ko nėra niekur kitur. Ne tik ruginė duona ar baltas sūris, užgeriamas su kartoko alaus puta. Kuklumas, nuoširdumas, dora. Ir vaišingumas. Mūsų gražioji kalba, kurios vertės nė nesuvokiam. Subtilus gamtos pajautimas, pagarba jai. Mūsų skambiosios dainos. Didi istorija.
Netiesa, kad Lietuva neturi savo genijų, didžių šventųjų ar didvyrių. Turi. Tik mūsų kultūroje neįprasta apie tai skalambinti nuo visų tvorų ir visose pasvietėse. Taip, šis kuklumas, net drova, išties trukdo mums juos atrasti, pirmiausia sau patiems, o ir kitiems parodyti. Todėl kaskart nustembame aptikę mūsų kultūros įvairovę, turtingumą ir savipakankamumą. Turime mokytis tai pamatyti, įvertinti ir perteikti savo vaikams.
Lietuva vis dar yra, vis dar gyva, nepaisant nieko. Vis dar mūsų pasaulio ir širdžių centras. Su tuo giliu pajautimu ir džiaugsmu ir pasveikinkime vieni kitus. Ir palinkėkime, kad Lietuva vėl pradėtų augti. Pirmiausia mumyse, o per mus ir visur kitur.
Su Vasario 16-ąja!