– Reikia vėliavą iškelt. Bo dar ims kas iš kaimynų paskųs, ir nubauduos. Nors koks kieno reikalas, noriu, keliu, noriu, nekeliu, – girdžiu šiandien burbant.
Išties, meilė valstybei ne prievarta turėtų būti išgaunama. Ir ne dirbtinai, nenuoširdžiai demonstruojama. Neveltui apie pusę rinkėjų neina balsuot – jiems ta valstybė dzin, pyksta ant jos, niekina, arba taip tiesiog protestuoja. Kaip ir kojom. Paskui, jau iš užsienių, internetuose, širsta ir niekina „tą jūsų Lietuvą“ ir „tuos lietuvius“, nesuprasdami, kad taip ne tik prakeikia patys save ir savo vaikus, bet ir įsilieja į jų gimtinę išmoningai menkinančių ir šmeižiančių priešiškų jėgų chorą, tapdami jų naudingais idiotais.
Mindauginės keistos. Aišku, smagu tądien pramogaut ant Kernavės piliakalnių ar kitur, galbūt trumpam net pajusti bendrystę kartu giedant „Tautišką giesmę“. Bet tik tiek. Nelabai aišku, ką daryti daugiau ir ką ši šventė iš viso reiškia. Kai nėra giliai kiekviename įsišaknijusios valstybingumo pajautos. Kai ta tolimųjų, „tamsiųjų“ viduramžių istorija teatrodo kaip baisi ir kruvina pasaka prieš miegą ar prie laužo, kuri ne tik lieka miglota ir sunkiai suprantama, bet ir su kuria nelabai teturim ką bendro…
Antai keli istorikai nemedievistai šiandien delfyje samprotauja apie karaliaus Mindaugo laikus ir jų reikšmę, net lygina jį su juodaodžiu amerikiečiu krepšininku. Kažkoks keistas jausmas apima tai skaitant… suglumimas. Tad leiskite man, irgi nemedievistei, mėgėjiškai pasamprotauti apie prasmes, simbolius ir ženklus, bandant išrišti šios vienos svarbiausių valstybinių švenčių prasminius ir probleminius mazgus.
Pirmiausia reikia pastebėti, kad net pats žodis „valstybė“ mums yra svetimas. Kalbininkai sako, kad tai skolinys iš latvių kalbos. Nežinome, kaip pats Mindaugas ir artimiausia jo aplinka, tie ankstyvieji lietuvių politikai, vadino tą darinį, kurį siekė sukurti. Ar jie turėjo kokią nors konkrečią jo viziją? Galbūt jiems Lietuva tebuvo tik išplėstinė tėvonija? Arba, kaip medievistų dabar linkstama aiškinti, – „sulietosios keleto genčių žemės“.
Galbūt Mindaugo drama ir galiausiai jo karalystės tragedija buvo iš anksto užprogramuota, nes tos gentys, prieš netikėtai ir vienu ypu paverčiamos nacija, dar nebuvo spėjusios tapti tauta? Lietuvių tauta. Nieko blogo būti gentimi, saugoti šį tapatumo sandą savyje. Antai žemaičiai iki šiol jį išlaikė, tuo pačiu nenustodami būti lietuviais, net tada, kai tie kiti lietuviai – „kalnėnai“ (pati būdama „kalnėnė“ iš Šiaurės Aukštaitijos lygumų negaliu nesišypsoti skaitydama šį žemaičio Daukanto vartotą žodį, iškart vaizduotėje iškyla kokie nors didingi Himalajų ar Kaukazo kalnai su jų vėjo nugairintais gyventojais) – tuo metu jau buvo užsinorėję tapti kažkuo kitu, „geresniu“ ir „pažangesniu“, nei tie tamsūs valstiečiai.
Tačiau būtent vienintelis mūsų neišsipildžiusios karalystės karalius davė impulsą lietuviškajam valstybingumui rastis. Su stipriu ekspansijos polėkiu, savuoju „Drang nach Osten“, kuris ne tik neįtikėtinai išplės šios nepasiskelbusiosios imperijos valdas, ne tik užkoduos daugiakultūrį ir daugiakonfesį šios valstybės pobūdį, bet ir taps dviejų slavų tautų – baltarusių ir ukrainiečių – lopšiu, kurį išsūpavo būtent lietuvių valstybininkų ranka.
Tuo tarpu Vakaruose Mindaugas, priimdamas lotyniškąjį krikštą, nuties lietuviškojo tapatumo geopolitines ir kultūrines gaires, taip ilgam, iš esmės iki šiol, nustatydamas aiškią Lietuvos padėtį šioje civilizacinių įtakų kryžkelėje. Bent akimirkai patikėkime kad ir kai kurių šiuolaikinių rusų ar baltarusių istorikų skleidžiama versija, jog rusėnas (?) kniaz Mindovg esą pirmiausia krikštijosi stačiatikiškai ir tik po to katalikiškai, kad įsivaizduotume, koks būtų buvęs lietuvių tautos likimas jam išties pasirinkus ortodoksiją ir kirilicą. Ar šiandien nekalbėtume rusiškai, „tą vietinę prastuomenės kalbą“ palikę tik bambaliniams kaimiečiams, etnografams ar keliems užsispyrusiems keistuoliams iš menkos opozicijos, kaip kad dabar yra kaimyninėje Baltarusijoje?
Išeitų, kad Mindaugo kodas iki šiol lemia mūsų kaip valstybės pamatinius pasirinkimus ir savivoką. Tačiau Mindaugo laikai, tie keletas jo karaliavimo metų, užkodavo ir nemenkų problemų, besivelkančių iki šiol. Nuo Mindaugo iki D.Grybauskaitės. Pirmiausia šios valstybės pobūdį ir sąrangą. Valdovą, besistengiantį, bet taip ir nepajėgiantį suimti visko į vieną kumštį, sukurti despotiškos valdžios. Arba tapti visų gerbiamu ir godojamu, teisingumą ginančiu ir skleidžiančiu monarchu. Priverstą valdžia dalintis su galingiausių kunigaikštysčių ar klanų vadais, kas užprogramavo lietuviško valdymo modelio polinkį į oligarchiją su bajoriškosios (vėliau – neva visuotinės) demokratijos elementais. Kaip žinia, dar Aristotelis abi šias politinių režimų rūšis laikė iškraipytomis valdymo formomis, kurioms būdingas savų grupinių interesų paisymas, skatinantis nelygybę ir neteisingumą, o tai ilgainiui virsta nestabilumu, kuris kenkia valstybės vaidmeniui visuomenėje ir jos galimybėms sudaryti sąlygas doram ir oriam piliečių gyvenimui. Galbūt šiame modelyje, o ne tik gausių išorės priešų kėsluose, galima ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl Lietuvos valstybė per amžius patyrė tiek išbandymų, buvo nesyk sugriauta ir vėl atstatyta?
Kodėl iki šiol nepavyksta įveikti vidinio susvetimėjimo su ja, kuris pasąmoningai kartina mūsų buitį ir būtį, kaip ir neleidžia brėžti aiškesnės ateities krypties? Gal dėl to, kad, po visų okupacijų ir kolonizacijos metų, iki šiol nerandame rakto į savą, žmonių gerovei ir dorai turinčią tarnauti valstybę?
Kaskart, ne be didžiulių nuostolių ir valstybingumo pertrūkių, Lietuva vėl ir vėl priversta atsikurti iš naujo. Todėl neišvengiamai Mindauginių šventė stebina savo simbolių eklektika, tačiau atkakliai linkstame to nepastebėti. Nes kitaip kiltų pernelyg daug klausimų. Kitaip būtų pernelyg skaudu dėl to, kad stokojame valstybingumo tęstinumo ir praeitis mums paliko tik buvusios didybės draiskanas, griuvėsius ar nuotrupas. Nes beveik nieko tikro, išskyrus karūnavimo datą, apie Mindaugo laikus nežinome, juolab beveik neturime ką iš to meto „pačiupinėti“.
Tad tenka verstis su pakaitalais.
Taip Kernavė ar Vilnius tampa neatrastosios Vorutos simuliakru, respublikoniška Trispalvė arba sušiuolaikinta „istorinė vėliava“ pavaduoja nežinomą karaliaus vėliavą, tuo tarpu 1898 m. sukurta „Tautiška giesmė“ privalo pakylėti ir nukelti į Mindaugo laikus, nors atstovauja moderniojo nacionalizmo simbolių arsenalą, o ne viduramžiškų giesmių dvasią…
Mes nežinome, kas būtų buvę, jei Mindaugui širdin nebūtų kritusi gražuolė bičiulio žmona. Bičiulio, kuris, tapęs kerštaujančiu sąmokslininku ir karalžudžiu, bus priverstas bėgti į rusų žemes, kad… taptų pirmuoju lietuvių šventuoju, kurio vardu pavadintas istorinis Pskovo priemiestis. Galbūt, jei ne ši aistrų pilna žmonių ir pačios valstybės tragedija, Mindaugo sukurta karalystė būtų išlikusi per šimtmečius ir sustiprėjusi tiek, kad būtų galėjusi atremti Maskoviją tiek lemtingame XVII amžiaus viduryje, tiek ir vėliau, XIX ar XX amžiais, o lietuviškasis pradas joje būtų puoselėjamas ir rūpestingai saugomas? O gal nuo to iš tiesų mažai kas būtų pasikeitę, nebent valstybės statusas ir reikšmė tarptautinėje arenoje?
Istorija neturi tariamosios nuosakos. Ir tai yra gerai. Švęsdami Mindaugines gauname progą vėl ir vėl savęs paklausti, kas man, ir mums, yra Lietuvos valstybė? Svetima, išnaudojanti, represuojanti ir baudžianti savo neklusnius ar vis labiau jai nereikalingais tampančius vaikus jėga, ar švelni, rūpestinga ir su visais lygiai teisingai besielgianti motina? Atsakymas, deja, aiškus… Ir ne karalius Mindaugas dėl jo kaltas. Jis tebuvo savos, sunkios ir negailestingos, epochos vaikas, kuriam tiesiog užteko proto, vaizduotės ir drąsos pasinaudoti atsivėrusiu galimybių langu, kad turimomis priemonėmis betodairiškai siektų savo tikslų. Jo tragiška lemtis gali būti papasakota kaip viena iš daugelio lietuviškųjų pralaimėjimo ir nesėkmių istorijų, pradedant šv. Brunono nukirsdinimu ar nepavykusiu didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimu ir baigiant tyliaja dabartine demografine Lietuvos drama. Arba gali būti prisiminta kaip pirmasis ir sėkmingas bandymas suvienyti tautą ir sukurti SAVĄ valstybę, kuri, nepaisant vėlesnių istorijos vingių, kliūčių ir egzistencinių grėsmių, vėl ir vėl atžels, lyg ta nuo sausros nurudavusi žolė gaiviam lietui palijus.
Išties yra už ką dėkoti mūsų pirmajam ir vieninteliam karaliui. Be jo mes nebūtume tuo, kas esame. Padėkoti tiek už jo sėkmes ir pergales, tiek ir už klaidas, nes iš jų irgi galime pasimokyti. Kad išsaugotume Lietuvą ir kurtume ją kilnesnę ir didingesnę, jei ne savo plotais ir turtais, tai bent žmonių dorybėmis ir dvasia.
man Mindaigines kazkas is pasaku pasaulio as tikiu ir noriu isivaizduoti,kaip ir kas galejo vykti
nuvažiavo marksisto istoriko prof. Gudavičiaus nutiestu žvyrkeliu….
apie neva pradėtą valstybingumo aušrą ir…
lietuviškojo tapatumo geopolitines ir kultūrines gaires…
Tarsi tai, kas buvo politiškai sukurta iki Mindaugo beprasmiška, nes…
to neaprašė krikščioniški metraščiai….
Paviršutiniškas ir abejotinas požiūris ir dėl katalikybės vaidmens
ypač žinant, kad stačiatikiai graikai, serbai nesurusėjo….
Toks požiūris buvo kažkiek prasmingas, kai katalikybė Europoje buvo dominuojanti politinė jėga, tačiau jis visiškai pasakiškai skamba kalbant apie XX a.
nebalsuokite už NS, neverta. Šitas ,,lietus” neatgaivins ,,nuo sausros nurudavusios žolės”. Sausra tęsiasi. Ta pati plikbajoriška sausra, kuri visada džiovino Lietuvos gyvybę.
išlaikė genties tapatumą? Kadangi priklausau būtent šiai genčiai, galiu pasakyti, kad ne. Šiauriniai žemaičiai kaip velnias kryžiaus baidosi savo kuršiškosios praeities ir ,,ūdija” pietinius: ,,Jūs ne žemaičiai, jūs netikri žemaičiai, nes šnekat ne kaip mes”. Pietiniai, gentiniu požiūriu turbūt gryniausieji žemaičiai, išsigandę, kad iš tiesų kalba ne taip, kaip ,,nu Skouda”, teisinasi: ,,Tai aš čia tuoks pusiau žemaitis, aš nu Raseiniu, aš nu Kelmis…” Tokia jau ta mūsų amžina bėda: negerbti kaimyno ir savęs. Priežastis nesvarbu. O kai negerbi, nepasitiki, tai ir skaldaisi.
Grazu ir teisinga,o nugyvenom valstybe patys jai kbbistines atliekos ir vagys siaucia su meskino pagalba ,o mes …..
Rasa Čepaitienė. Mindaugo kodas. „Istorija neturi tariamosios nuosakos. Ir tai yra gerai. Švęsdami Mindaugines gauname progą vėl ir vėl savęs paklausti, kas man, ir mums, yra Lietuvos valstybė?”… „Švęsdami Mindaugines”, o ir be „progos”, savęs neklausdami, o tik pasižvalgydamas pamatai, kad tiek forma tiek savo turiniu šiandieninę Lietuvos „valstybę” geriausia simbolizuoja greta stovintys, įvairius krikštus „didvyriškai pernešę” V.Lansbergis su D.Grybauskaite. Pilnam Lietuvos „1990 metais iškovotos valstybės” pajautimui, greta V.Lansbergio ir Grybauskaitės ar už jų, dar reiktų įsivaizduoti esančius šiais laikais „už nuopelnus” paskirtus – „buvusį Lietuvos vadovą” Ramanauską-Vanagą, „buvusį prezidentą” Žemaitį, „žydų gelbėjimo pogrindžio organizatorių” Noreiką-Vėtrą, 1941 birželio 22-24 sukilimo „didvyrį” Škirpą… Šiandiena greta vienas kitą remdami stovintys V.Lansbergis su D.Grybauskaite, kaip Lietuvos „valstybės” simbolis savo „verte”, perspjauna Mindaugą su… Skaityti daugiau »
Taigi.
Mendolfas.
kodas 7.6.
Cit. „Neveltui apie pusę rinkėjų neina balsuot – jiems ta valstybė dzin, pyksta ant jos, niekina, arba taip tiesiog protestuoja. Kaip ir kojom…”. Tai įveskime prievartinį balsavimą. Kaip ES demokratinėje šalyje Belgijoje. Ir nereiks verkti, kad neina balsuot. Nereikės jokių kyšių už balsą…. Bet jei intelektualai to nesupranta, tada paprastiems rinkėjams tikrai dzin. Nes jie galvoja, kad nieko neįmanoma pakeisti.
Kaip sakė Benderis Kysai – „Jums jau metas gydytis elektra.”
p. 21.04
—————–
Žiūr. ne Benderį, bet giliau:
„Privalomas balsavimas – rinkimų tvarka, pagal kurią rinkėjų balsavimas rinkimuose yra privalomas. To nepadarius, skiriamos piniginės arba kitokios nuobaudos…2014 m. pasaulyje buvo 23 valstybės, kuriose galiojo ši tvarka. Europoje privalomą balsavimą įteisinusios Belgija, Graikija ir Liuksemburgas. Privalomas balsavimas pateisinamas tiek dėl normatyvinių, tiek ir dėl praktinių priežasčių. Manoma, kad balsavimas yra ne pilietinė Teisė, bet PAREIGA, kurią kiekvienas turi įgyvendinti. Taip pat, kad v i s u o t i n i s balsavimas sustiprina DEMOKRATIJĄ ir geriau į g a l i n a tas visuomenės grupes, kurios n e p a s i ž y m i aktyviu dalyvavimu rinkimuose.”
Lietuva yra valstybė
ne respublika
ne severno zapadnyj kraj
——
švenčiam Valstybę – Švenčiam Lietuvą,
Kovojam už Lietuvą – kovojam Lietuvos valstybę
mylim Lietuvą – mylim Lietuvos valstybę.
—-
(o ne apsivogusius pizdukėlius komuniagas ir kgbistukus, kurie bando savintis Lietuvos valstybės šeimininko rolę)
Balsuodami laisvai, pusgalviai per trisdešimt metų valstybę pastatė prie kapo duobės krašto. Jeigu pusgalviams balsuoti bus dar ir privaloma, Lietuvos laidotuvės įvyks gerokai greičiau.
Vargše StasyG, tamstai vis dar niekaip nedašunta, jog ne balsavimo procedūrose reikalas. Akivaizdu, jog kaip tik, reikia nebeleisti balsuoti silpnapročiams.
kad turime tokį talentingą proto (dekartiško)
ir širdies (paskališkos) dermės žmogų kaip mūsų Rasa! – Iz 45, 8:
„RASOKITE, dangūs, iš aukštybių, ir, debesys, išlykite teisumą.“
Viešpats gausiai Jums teatlygina! Prisikelsime!
Koks skirtumas kaip pavadinsi: valstybė, gentis ar genčių sąjunga. Kiekvienas žodis yra tik raudžių rinkinys, kaip sakė legendinis britų kilmės žurnalistas ir rašytojas Alistair Cooke vienoje iš savo laidų „Laiškas iš Amerikos“ (Letter from America), kalbėdamas apie juodaodžių padėti Amerikoje ir žodžių „negro – black – afroamerican“ transformacijos priežastis. Šių dienų įvykiai JAV yra gyvas to įrodymas. Anot jo, vienas žodis nuo kito skiriasi raidžių skaičiumi ir vieta jame, esmė yra tame, kokį turinį žmogus į jį įdeda, tik tada jis, žodis, įgauna prasmę, kuria mes operuojame kasdieniame gyvenime. Pridėjus prie seno žodžio „naujoji“ ar „naujasis“ nieko naujo nesukuriama, kaip ir tais akrais spausdinto teksto. Norint ko nors naujo, reikia veiklos, konkrečios veiklos, o ne straipsnių–pagraudenimų, kad ir apie ką… Skaityti daugiau »
Aha! Įveskite privalomą balsavimą, ir po rinkimų koaliciją sudarinės Viktariūkas su Aušrinyte. Vieną išrinks pašalpiniai, kitą hipsteriai. Ir vienų, ir kitų ne taip jau mažai. Negi nesuprantate, kad žmonės balsuoti neina ne todėl, kad ,,nepakelia užpakalių nuo sofų”, o todėl, kad labai blogai jaučiasi, kai tuoj po rinkimų tenka spjaudytis: ,,Ir vėl apgavo! Ir vėl nevykdo pažadų! Ir vėl nesilaiko programos!” Ir aš nėjau balsuoti per prezidento rinkimus, kai liko tik du. Bet per pirmąjį turą nė surišęs nebūtumėte sulaikęs manęs namuose. Gal pagalvokite, ką pats darote ne taip, kad žmonės nesielgia taip, kaip jūs norite. Pabandykite praplėsti savo sąmonę, užuot laikęsis senų prietarų. Viskas pataisoma, kai mąstoma ir daroma sąžiningai ir nesavanaudiškai. Antraip visiems tenka klampoti po tą patį… Skaityti daugiau »
p. 16.03
—————-
„pašalpiniai, hipsteriai”. O iš kur jie atsirado. Todėl, kad nebuvo PAREIGOS balsuoti. 30metų. Kas Konstitucijoje dabar parašyta, cituoju: „34 straipsnis
Piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę.”? TEISĖ, bet ne PAREIGA. Kol nebus pakeistas šis Konstitucijos straipsnis, žmonės Lietuvoje ir toliau jausis blogai, nes Demkratijos principas pamintas.
Mėgėjiškas senų klišių kartojimas. Mindaugas nebuvo pirmas Lietuvos karalius. Lietuva gyvavo bent jau nuo XI a. Kas buvo Gediminas, Kęstutis ar Algirdas, jei ne karaliai ? Nors Algirdas save vadino imperatorium. Pytėjo Balcia gal būt irgi buvome mes. Gudavičius pastebėjo, kad Henrikas Latvis Livonijos gyventojus vadino tuo pačiu žodžiu kaip ir kitus lietuvius – letonais. Tai jei valstybės sąvoką ir pasiskolinom, tai pasiskolinom iš savęs.
Trispalvė – Violeta Rutkauskienė pakankamai išsamiai ištyrė (https://www.tv3.lt/naujiena/235626/musu-trispalve-sis-tas-ir-kai-kas-daugiau-i/rubrika:naujienos-lietuva), kad tai ne ,,respublikonų” išradimas.
Vorutos ,,simuliakrai” – Mindaugo sostinė buvo ten, kur jis pastatė katedrą. Vilniuj.
Man tai „Mindaugo kodas” yra istorijos momentas, kai jis mirus zmonai sukviete svecius sermenu. Daumantas is Pskovo atsiunte savo zmona pagerbt veliones. Mindaugui Daumanto zmona tiek patiko, kad jis ja prievarta istekino uz saves iskart po laidotuviu. Daumantas pasipiktines atsiunte zmogzudzius, tie Mindauga kaip parsa papjove. Lietuva pakriko ir kas joje dejosi 100 meti buvo galima sprest tik pagal kryziuociu kronikas.
Mindaugo kodas tai veiksmu ir ideju programa „as vierchas ir man viskas galima”.
Panasiai ir Smetona, ede puto ir leido rusams apmoket zmonos kortavimo skolas. Paskui, atejus isbandymu metui, susirinkes skudurus (ir izdo pinigus) skubiai pasiplove.
Jis vierchas – jam galima.
http://alkas.lt/2020/07/07/t-baranauskas-apie-lietuvos-karalius-kuriu-nebuvo/
Dedatės patriotu, bet mąstote kaip enkavėdistas. Norite atimti iš žmonių paskutinę laisvę – nebalsuoti už apgaule įbruktas padugnes. Kuo ne 1940-jų vasara? Gerai, priverskite. Tik nežinau, ką reikėtų mesti į urną vietoj balsavimo lapelio, kai, atrodo, net Anupro Dirvelės nebeliko.
p. 18:27
_—__________________
Tai ką Belgijoje, Graikijoje, Liuksmburge (ir kitur) vieni enkavadistai valdo savo valstybes? —1940 vasaros nereikia čia kišti. Tai buvo prievartinis balsavimas okupacijos sąlygomis ir pagal okupanto taisykles.