Ko lietuvis vengia kaip velnias kryžiaus, tai atviro konflikto. Patyręs skriaudą iš aukščiau esančio jis verks šeimos rate, skųsis patikimesnių kolegų tarpe, nervuosis ir nemiegos naktimis rydamas nuoskaudos gniužulą gerklėj, bet nedrįs apie tai prabilti viešai. Jo priemonės aplinkinės – apkalbos, gandai, pletkai, šmeižtai ir sugedęs telefonas, neįstengiant į akis skriaudikui išrėžti patirtos neteisybės, priverstam apsimetinėti, kad nieko neįvyko. O tie, kurie vis dėlto išdrįsta, dažnai išties rizikuoja skaudžiomis sankcijomis visiems kitiems demonstratyviai tylint. Visi tai žino, todėl šis ydingas nepasitikėjimo, baimės, pagiežos ir tylios neapykantos ratas sukasi…
Tup tarpu atviras, kad ir skaudus, nemalonus, pretenzijų ir nusiskundimų išreiškimas, abiems pusėms turint pakankamai sąmoningumo išklausyti ir pabandyti suprasti kito poziciją, kaip tik gali konfliktą padėti užkardyti ar išspręsti gal net pačiose jo užuomazgose, nepuolant į kraštutinumus ir nesugriaunant visko, kas buvo tiek metų kartu kurta.
Kas neleidžia rinktis šį, kad ir gana keblų, kartų ir psichologiškai sunkų kelią? Tik ambicijos ir išminties stoka.
Nebijokime pykti ir tą savo pyktį civilizuotai išreikšti. Palengvėjimas nuo to, kad bent buvo leista išsakyti skriaudą, rimtai į tai pažiūrėta, o gal net paimta domėn, ne tik gesina besiplieskiančias žiežirbas, bet ir mokina per konfliktus ir įtampas pereiti neprarandant savojo orumo.
Tad mokykimės teisingai pykti.