Ko lietuvis vengia kaip velnias kryžiaus, tai atviro konflikto. Patyręs skriaudą iš aukščiau esančio jis verks šeimos rate, skųsis patikimesnių kolegų tarpe, nervuosis ir nemiegos naktimis rydamas nuoskaudos gniužulą gerklėj, bet nedrįs apie tai prabilti viešai. Jo priemonės aplinkinės – apkalbos, gandai, pletkai, šmeižtai ir sugedęs telefonas, neįstengiant į akis skriaudikui išrėžti patirtos neteisybės, priverstam apsimetinėti, kad nieko neįvyko. O tie, kurie vis dėlto išdrįsta, dažnai išties rizikuoja skaudžiomis sankcijomis visiems kitiems demonstratyviai tylint. Visi tai žino, todėl šis ydingas nepasitikėjimo, baimės, pagiežos ir tylios neapykantos ratas sukasi…
Tup tarpu atviras, kad ir skaudus, nemalonus, pretenzijų ir nusiskundimų išreiškimas, abiems pusėms turint pakankamai sąmoningumo išklausyti ir pabandyti suprasti kito poziciją, kaip tik gali konfliktą padėti užkardyti ar išspręsti gal net pačiose jo užuomazgose, nepuolant į kraštutinumus ir nesugriaunant visko, kas buvo tiek metų kartu kurta.
Kas neleidžia rinktis šį, kad ir gana keblų, kartų ir psichologiškai sunkų kelią? Tik ambicijos ir išminties stoka.
Nebijokime pykti ir tą savo pyktį civilizuotai išreikšti. Palengvėjimas nuo to, kad bent buvo leista išsakyti skriaudą, rimtai į tai pažiūrėta, o gal net paimta domėn, ne tik gesina besiplieskiančias žiežirbas, bet ir mokina per konfliktus ir įtampas pereiti neprarandant savojo orumo.
Tad mokykimės teisingai pykti.
o man atrodo,viesai pykti nera reikalo,jeigu zinai,kad ten nerasi uzuojautos,o tik eiline doze pykcio?
ir tapo nusikaltėliais – kuriuos ‘teisingumo” volas traiškė, traiško ir traiškys.
—–
gal pamokys gerb. Rasa, kaip „teisingai’ pykti ant teisėjų, antstolių kai 100 kart padidina tariamas skolas ir ubagais išvaro?
Pykti gali tas, kas turi kruva zvanganciu… ir tas, kas priklauso mafijai…
Visi kiti gali stoveti ant keliu…
Nereikia pykti . Nebuna teisingo pykčio , tai tik moteriškas išmislas matant nuolaidžiaujantį jei vyrą .Jei yra nesutarimų galima juos ramiai išsakyti neaukojant savo dvasios orumo tuo pačiu parodant jog nepasitenkinimas nėra kaip tai teisingai ir vienodai įpakuojamas .Skirtingi žmonės skirtingai reiškia emocijas , gal kai kam dužtantis stiklai yra tas minimumas .
Bet koks pyktis yra nuodėmė, nes tai ateina iš piktojo. Sakyti tiesą ir daryti tai, kas yra teisu, reikia ir būtina, bet tai daryti reikia su meile.
Pykstu labai, kad „konservatoriai” klastoja savo biografijas. Kad komunistų propagandistai užsimiršo ir varo propagandą jau kita kryptimi. Ką galiu padaryti? Nieko! Jie dėl savo melo apgailestauti net nemano, o ragina „pamiršti (jų, bet ne A. Brazausko, ar kito kurio padoraus savo biografijos nepataisiusio komunisto) praeitį”. Nesakau, kad juos reikia persekioti, bet sąžiningumą reikia priminti, jei patys neprisimena. Yra didelis ir įtakingas sluoksnis praeities vertinimo vengiančių. Gal kaip atsakas NS raginimui išviešinti užkonservuotus kagebistus žiniasklaidoje vis akcentuojama, kad tarybinių metų būties vertinimas jau praranda prasmę, niekam, tipo, nebeįdomus. Žinoma, gerai įsijautusiems į elitą kagebistų anūkams nebūtų malonu, jei save išvystų kaip jų palikuonius, todėl ir tie raginimai vis garsėja
Išreikškim savo pyktį civilizuotai – nustokim pūsti žandus ir pradėkim dirbti. Imkim kurti stiprią opoziciją atslenkančiam satanizmui.
manau, išsiaiškinti reikia privačiai, o ne vienam garsiai rėkiant ir skalambijant ant viso kaimo.
apie ką. Kaip V. Radžvilas ant A. Juozaičio pyko? Tai ar buvo aštuntoji „serija”, kurią V. R. žadėjo? Kažkaip nepastebėjau, kad būtų pasirodžiusi.
„Teisingai pykti”
Gal ir įmanoma, bet labai jau sudėtinga.
Bėda ta, kad širdys skirtingai plaka, tulžys vienodai sunkias, o protas užgožtas tolimam kampe.
Ir galiausiai išeina ne „pyktis”, o banalūs „užvažiavimai”.
Kam dar pyktis, jei yra stulpas, prie kurio visada galima prisikabinti?
Jei teisingai supratau Čepaitienę, ji čia ragina link „kritikos kokybės”. Jei taip, visiškai pritariu. Prie kokių tik norit stulpų kabinėtis moku- galit būt ramūs. Protingai kritikuoti- čia jau ne taip paprasta, kaip tulžim kibirais.