Rasa Čepaitienė. Pamiškė

Brangūs žmonės išeina tyliai, kartu išsinešdami savo istorijas. Bet lieka gyvieji, kurie, bent dalį jų, pamena ir gali dalintis.

Kai kuriuos šios istorijos epizodus girdėdavau pasakojant šeimoje. Bet tik teta Janina gali papasakoti ją „iš kitos pusės“. Yra vienintelė, kuri ją dar gyvai pamena.

Kuriam laikui budynėse prie karsto liekame dviese. Ji mintimis nuklysta į tuos tolimus pokario laikus, kai dar buvo mažutė.

Tėvelį suėmė, kai jai buvo septyneri, o broliukui tik trys. Iš pradžių keturis mėnesius pralaikė Panevėžio kalėjime, paskui išsiuntė į Magadano sritį. Jis ten žus po metų. Spėjama, nuo bado. Kapo vieta nežinoma.

Liko viena mamytė su dviem mažais vaikais. Vienkiemyje Žaliosios girios pakrašty. 1946–1947-ieji metai buvo baisūs. Juos nesyk plėšė, atimdavo grūdus, maistą, vertingesnius daiktus, įrankius. Bene septynis kartus. Kas tokie? Atidžiai klausausi nepertraukdama, bet atsako nujausdama mano klausimą. Nepažįstami, nors būta ir pažįstamų. Banditai. Strebai irgi dažnai šniukštinėjo aplink, vis taikydamiesi per kratas apvogti, landžiojo po visus kampus, ieškodami, kaip nugvelbti kokį sūrį, lyg partizanai būtų slėpęsi stalnyčioje ar spintelėje. Miškiniai, ne, niekada nieko neatėmė, nors, žinoma, užeidavo, paprašydavo pavalgyti ar arbatos. Kartais net nespėdavo suplauti indų po naktinės vienų „viešnagės“, kai užgriūdavo kiti. Bet, laimei, prasilenkdavo nieko nepastebėję, per stebuklą pavyko išvengti susišaudymų tiesiog sodyboje.

– Visi tada būtume žuvę, – atsidūsėja. – Ir dabar dažnai sapnuoju košmarus. Mūsų sodybą ir, kaip mus plėšia. Kaskart prabundu šalto prakaito išpilta…

– Mums, vaikams, būdavo griežčiausiai prisakyta su svetimais ar menkiau pažįstamais neatvirauti – nieko nemačiau, nežinau, negirdėjau. Aštuonerių jau buvau gaspadinė, – toliau man pasakoja ši žinoma Panevėžio gydytoja skvarbiomis akimis, dabar jau pensininkė. – Padarydavau valgyti, prižiūrėjau broliuką, pašerdavau gyvulėlius. Likdavom vieni, nes mamytė, dar prieš aušrą pasikinkiusi arklį, kartą per savaitę išvažiuodavo į kalėjimą tėveliui maisto nuvežti, grįždavo tik vėlai naktį. O ką darysi…

Ir tuomet pas mus atėjo Adėlytė. Ji padėjo mums išgyventi šituos pačius baisiausius metus, esu jai už tai labai dėkinga. Mamytė prisiprašė savo puseserę padėti. Adėlytė (tai yra mano būsima močiutė, kuriai tuomet buvo 23-ji ir šalia kurios pašarvoto kūno dabar tyliai kalbamės) kantriai ir nesiskųsdama sunkiai dirbo visus ūkio darbus, nežiūrėdama, moteriški jie ar vyriški. Išbuvo pas mus beveik pusantrų metų, kol kartą, ariant, netikėtai kažko pasibaidęs arklys ištraukė iš vagos plūgą ir tas perrėžė jai koją.

– Pamenu plūstantį kraują, – sako teta Janytė, – ir kaip sunkiai gijo žaizda. Tada, nebegalėdama dirbti, ji buvo priversta grįžti pas tėvus.

Esu tą randą ant babulės kojos mačiusi, girdėjau ir šios istorijos tęsinį.

– Ar žinote, kad užkrėtimo išvengti ir žaizdą užgydyti pavyko tik „amerikoniškų“ vaistų, kuriuos atnešė partizanai, dėka? – klausiu.

Teta Janina nustemba.

– Ne, šito nežinojau. Matyt, mums, vaikams, daug ko ir nesakydavo…

O aš žinau, kad močiutė Žaliojoje girioje turėjo kavalierių. Jie jau planavosi bendrą ateitį, tik jis greit žus per susišaudymą. Mano senelis galėjo būti partizanas…

– O kaip jūsų visų neištrėmė?

– Nežinau. Sunku pasakyti. Kartais slapstydavomės pas gimines, keli dėdės buvo frontavykai, kurių šeimų, žinojome, kad nelies. Varčiau tėvelio bylą Genocido centre. Buvo trys liudytojai (vardina pavardes). Kaltintas per karą – atseit šventoriuje vyrams kalbėjęs, kad ruskiai neišvengiamai pralaimės. Jog esą paliudijęs prieš vokiečių sučiuptą komjaunuolį. Na ir, aišku, kad rėmęs miškinius.

Vienas tų liudytojų paskui greitai mirė nuo džiovos. Kitas irgi ilgai negyveno. Trečiasis, ilgiausiai pratraukęs, gyveno štai ten – rodo į sodybą, esančią netoli šarvojimo salės, kurioje esame.

Žinau tą pavardę. Ją turėjo mano klasiokas, kuris toje sodyboje ir gyveno. Vėliau, pačioje nepriklausomybės pradžioje, jis žuvo tarnaudamas jau Lietuvos kariuomenėje į anksti ryte prieblandoje krosą plente bėgančių karių būrį įsirėžus mašinai. Jis, pasirodo, buvo to skrebo anūkas. Tik, aišku, mes tada buvome per maži, kad suprastume, kas tie „liaudies gynėjai“. Juolab, kad žinotume, kas jie buvo iš tikrųjų (naktį, permąstydama tetos Janinos pasakojimą, netikėtai prisiminiau, kad dar bene pradinėse klasėse tas berniukas, vienintelis iš mūsų rajono, o gal net ir iš visos Lietuvos, buvo išsiųstas į Arteką, ir iš grįžusio ėmė interviu vietos laikraščio žurnalistai.
Dabar pradedu nujausti, kokiais kanalais jis ten galėjo patekti… Nežinantiems – Artekas L. Brežnevo laikais buvo pati prestižiškiausia, pavyzdinė SSRS pionierių stovykla, įsikūrusi Kryme).

Taip mano babulė Adelė, kurią ką tik palaidojome, pradėjo stiprių šeimos moterų dinastiją. Nors ne, iš tiesų ją veikiausiai pradėjo dar jos mama Elžbieta, viena likusi su penkiomis mažomis mergaitėmis vyrui Juozapui netikėtai mirus nuo plaučių uždegimo (esu tą istoriją pasakojus anksčiau, joje figūravo ir būsimas šventasis Alfonsas Lipniūnas. Iš viso Vyšniauskų šeimoje būta septynių vaikų, bet du anksti mirė. Mano močiutė buvo jauniausia iš seserų). Dinastiją, neretai susijusią su mezaljansais, mat visos jos moterys buvo gražios ir dargi blondinės, tad, nepaisant vargingos kilmės, dažnai krisdavo į akį vyrams iš pasiturinčių namų, kas retai abiems pusėms baigdamosi sėkmingai… (juokais ir dabar kartais pavadinu save „trečios kartos blondine“).

Vienas Dievas težino, kiek joms tai kainavo… Deja, ta stiprybė, tas aplinkybių ir užsispyrusio charakterio nugludintas natūralus feminizmas, išsiugdytas įprotis viską valingai ir savarankiškai spręsti, dažnai laisvanoriškai ar neturint kitos išeities ant savo gležnų pečių užsikraunama atsakomybė už kitus, silpnesnius, turėjo ir pliusų, ir nemažų minusų. Laimės joms atnešė ne tiek jau ir daug, mat šalia jų buvę vyrai arba greit mirdavo, arba imdavo gerti, arba, gyvenimo sunkumų išsigandę ar nepakėlę, tiesiog „sudegdavo smilgose“. Pagarbaus ir švelnaus bendravimo su vyru modelio šeimoje labai trūko, tad nebuvo ir kaip jį perduoti. Man iki šiol tenka dirbti su šito šeimos paveldo našta, santykių automatizmais. Ne visuomet pavyksta. Vis dar mokausi būti moterimi. Gerbti ir dėkoti. Priimti meilę ir būti kantri.

P. S. Ilgai ieškojau pavadinimo šitam teksteliui. Norėjau, babulės garbei, pavadinti jį „Adėlytė“. Bet kitas, atrodytų, tinka labiau.

Pamiškė, nesyk minėta tetos Janinos pasakojime, čia, aišku, ne tik vieta prie Žaliosios girios. Bet ir metafora, XX-ojo amžiaus – pervartų ir sukrėtimų amžiaus – universalija. Pati Lietuva kaip geopolitinė pamiškė. Ribinė, nerimastinga, nestabili būsena, kai „naktį ateina ir vieni, ir kiti“. Baimės ir nepasitikėjimo niekuo, net savimi, vieta. Atminties trauma ir palikimas, su kuriuo iki šiol nežinia ką daryti.

Praėjusį rudenį antrąsyk lankiausi Azerbaidžane. Pamenu, pirmoji kelionė prieš penkis metus nepatiko. Vis bandžiau suprasti, kodėl, nes iš kelionių paprastai parsivežu tik pačius šilčiausius įspūdžius. Tąkart azerbaidžaniečiai man kažkuo labai priminė…. lietuvius. Ir tai ganėtinai erzino ir pykdė. Bet iki pat pastarosios kelionės niekaip negalėjau suvokti, kuo būtent. Panašiais nevisavertiškumo kompleksais, keistu opumu, įsižeidimais lygioje vietoje, nerimastingumu? Tik dabar daugiau sužinojau apie tai, kad tai tauta, per istoriją patyrusi ne vieną pralaimėjimą ir žlugimą, priversta net kelis kartus radikaliai keisti savo tapatumą. Pradžioje buvę ugnies garbintojai zoroastristai, vėliau – krikščionys, galiausiai – musulmonai. Mes, panašiai, iš prigimtinio tikėjimo buvome priversti pereiti į krikščionybę, o XX-ame amžiuje – kardinaliai versti kailį net kelis kartus. Tad kas gi mes esam iš tikrųjų po savo gynybiniais demonstratyvaus kietumo kevalais, pasiruošę čia pat nusilenkti tariamai ar tikrai viršesnei jėgai, bet nebemokantys pasitikėti, mylėti ir gerbti, galiausiai – skirti blogį nuo gėrio?

Ką iš tiesų pašarvoja mūsų šarvai, nukaldinti ir užgrūdinti pamiškėje?

* * *

Nuotraukos – iš autorės asmeninio archyvo, prierašai – autorės.

Mano prosenelio Juozo Vyšniausko laidotuvės 1930 m. liepos 16 d. Jo žmona Elžbieta stovi kairėje su žvake rankoje. Mano močiutė Adelytė, tuomet septynerių metų, priekyje prie tėvo karsto, su tamsia skarele.

Šešiolikmetė Adelė. Buvo aukšta, kol osteochondrozė nesulenkė. Tik karstas vėl ją ištiesino…

Adelė (dešinėje) su drauge, irgi Adele.

Adelė su savo dukra Dalyte. Deja, neturim nė vienos jos pirmojo vyro Povilo, mano mamos tėvo, nuotraukos. Jaunas žuvo nutrenktas elektros. Prisimenu ir labai mylėjau tik savo senelį Juozą, antrąjį Adelės vyrą, kuris mirė, kai buvau pirmoje klasėje.

Dalytė.

Dalia mokykloje apie 1963 m.

Dalia Panevėžio technikume.

Mano a.a. tėvas Kazimieras Šileika jaunystėje. Jie su mama augo tame pačiame Aukštagojaus kaime, sodybas skyrė tik didelis laukas.

Tėvų vestuvės Radviliškyje, kur mama dirbo pagal paskyrimą, 1970 m. gruodžio 22 d.

Mano seneliai Petras ir Marija Šileikos. Senelis Petras, labai geras ir tylus žmogus, buvo laikomas protingiausiu ir labiausiai išsilavinusiu Aukštagojaus vyru.