Kartą gyveno tauta, kuri vadinosi kituviai. Toks buvo jų vardas, mat jie labai mėgo pokyčius. Visokius. Tai reformą kokią padarys, nors prieš tai tą sritį jau dešimtį kartų būtų reformavę. Tai kokias lenteles ar paminklus mieste pakeis, nes tie patys gi greit nusibosta. Tai patys, šiandien pabuvę trispalviai, rytoj, žiū, jau puošis šešiomis ar net visomis septyniomis spalvomis. Arba vakar dar buvę vienos partijos atsidavusiais nariais, rytoj jau tik šmikt šmikt – ir pas ideologinius priešininkus benulapatavę ir šiltam poste beįsitaisą…
Žodžiu, kur bepasisuktų, visur jiems reikėjo kažką keisti. Niekas negalėjo būti taip, kaip anksčiau. O kaipgi – juk baisi stagnacija ir atsilikimas nieko nekeisti būtų! Prieš kaimynus, draugus ir partnerius klaiki gėda – ne kitaip. Todėl viskas ir turėjo būti vis kitaip. Tam, kad atitiktų kažkieno kito sugalvotus kriterijus beigi standartus. O didžiausiu ir labiausiai trokštamu kaitos pasiekimu buvo laikoma, jei kuriam kituviui pavykdavo visiškai transformuotis į kažką visiškai kita, kas su likusiais kituviais nebeturėtų nieko bendra. Čia tai aukščiausias kaitos pilotažas ir pavyzdys! Bet tik retam tai iki galo padaryti pavykdavo… Kiti tik apsimesdavo pasikeitę, bet už tai labai mėgo šaipytis ir niekinti tuos, kurie keitėsi lėčiau nei jie.
Taip ir gyveno kituviai nuolatinėje kaitoje, nes tik joje matė gyvenimo grožį, pažangą bei prasmę. Ir toliau būtų taip keitęsi, jeigu netyčia nebūtų pastebėję vieno keisto dalyko. Drabužiais ir spalvom vis kitom kasdien persirengti nėra labai sunku ar sudėtinga. O jei kalbėtume apie tikėjimą? Mat kiekviena gentis ar tauta turi savą, tam tikrais pasakojimais grįstą istoriją, kurią laiko tikra ir sektina. O čia ėmė kituviai vis labiau pastebėti, kad jų pasakojimai irgi nejučia pradeda keistis. Tai vietoj vieno simbolio kitas nemačiom įsibruka. Tai koks ritualas pradėtas atlikti nebetaip, nei senoliai pamena anksčiau buvus. Bet svarbiausia, tie didvyriai, kurie dar vakar buvo visuotinai gerbiami ir šlovinami, šiandien jau, kaip kituviams buvo iš aukščiau pasakyta, pasirodo, nebuvo jokie didvyriai, o netgi priešingai – tikri niekšai ir blogiečiai. Kaip, žinokit, galiausiai, ir patys praeities kituviai su visa jų istorija. Visi sulig vienu. Blogi ir niekingi, o apie jų nepažangumą beigi atsilikimą jau ir kalbėt tapo nepadoru…
Ir nežinojo kituviai, kad nuo šito kaitos pragaro, kurį jie laikė gerbūvio ir laimės pažadu, kaip ir visi tokie pažadai, išsipildysiančiu „ant švento Niekados“, juos gali išgelbėti viena vienintelė, bet pati slapčiausia paslaptis. Ir tą paslaptį žino tik kelios baisios raganos, kurios gyvena tamsiame ir gūdžiame miške.
Nori sužinoti tą paslaptį? Paslaptį apie vieną raidelę, kuri, lyg burtų lazdele pamojus, galėtų pakeisti visiškai visą kituvių ir Kituvos gyvenimą ir išvaduoti juos iš begalinės ir beprasmės kaitos prakeiksmo?
Iš akių matau, kad nori. Taigi, klausyk… Pala, klausi, o iš kur aš žinau tą paslaptį, jeigu jos nieks, išskyrus tas piktąsias raganas, nežino?
Aš irgi nežinojau. Iki pat praėjusio vakaro. Ir būčiau nežinojusi, jeigu tik, man prie laužo pamiškėj sėdint ir ugnelę tyliai sau kūrenant, nebūtų iš miško išlindusi porelė kiškučių. Anie buvo labai sušalę ir pasiprašė prie ugnelės pasišildyti. O kad jau leidau, kiek atkutę ir išdrąsėję, iš to dėkingumo ėmė man ir šią baisią paslaptį atskleidė, kurią, krūmuose tupėdami, buvo kažkada girios glūdumoje nugirdę piktas raganas porinant.
Pasirodo, piktosios laumės raganos, nebežinia dėl ko užsirūstinusios, prieš daugelį amžių prakeikė kituvius amžinai, niekad prie jokio patvaresnio rezultato nevedančiai kaitai. Ir išvaduoti nuo šio baisaus prakeiksmo juos galėtų vienas vienintelis dalykas – mažytė raidelė. E.
– E? – net atsilošiau atgal išgirdusi tai sakant vyresnį ir drąsesnį kiškį. – Nieko nesuprantu….
– Taip, E, – abu kiškiai įnirtingai ir sutartinai palinksėjo galvom.
– Raganos sakė, kad jei tik kituviai prisimintų kažkada buvę kietuviais, kurių visi bijojo ir gerbė, jie nustotų bandyti nebebūti savimi ir nuolat ieškoti, ko nepametę. Jie liautųsi darę reformas dėl reformų ir pokyčius dėl pokyčių. Jiems nebereikėtų nuolat bandyti pasikeisti ir ieškoti sau vietos kažkur kitur pasaulyje, nes jie jau turi savo vietą po saule. Jie niekam nebeleistų šaipytis ir šmeižti savų didžiavyrių ir perrašinėti istorijos. Jie vėl atgautų orumą ir galėtų būti laimingi, ne taip, kaip kas nors kitas, o tik taip, kaip jų širdis trokšta. Jei tik žinotų šią didžią paslaptį…
– Oooo…, – norėjau klausti, bet kiškiai, užbėgdami mano klausimui už akių, viens per kitą skubėjo paaiškinti.
– Raganos juokėsi, kad jie šito niekad nesužinos. O nežinodami iš tiesų esą kietuviai, jie galiausiai nusikamuos po nepavejamų pokyčių našta ir išnyks. Ir tuomet jų gražiąją Kietuvą su tyriausiu Žemėje vandeniu, derlingiausiu dirvožemiu, švariausiu oru ir nuosaikiu klimatu užims kitos gentys beigi tautos, kurios čia atklys besigelbėdamos iš pernelyg pavojingų gyventi ar išdegusių savo kraštų. Bet kituviai dar galėtų viską pakeisti, jei tik žinotų vienos raidelės paslaptį ir prisimintų, kokie galingi ir didūs iš tiesų jie yra.
Nei aš ten buvau, nei alų midų su raganomis gėriau. Sakau tik tai, ką man miško žvėreliai paporino. Paiki jie ir naivūs, galėjo raganų pokalbį blogai nugirsti ar ne taip suprasti. Tad spręskite patys, tikėti kiškučių šneka, ar ne…
Pasakėlės pabaiga.
prajuokinot .Čia labiau tikru pasakėčia „o kaip padaryti lietuvį tipiška truputi laiminga” ?..ats. reikalingos naujos reformos tam sužinoti .
Puiki pasakėlė. Gal „šimašininkai” paskaitys?
O kituviai ruošiasi Baltijos kelio paminėjimui. Buvo „nezabūdkės”, dabar „gladiolės”. Gėlės niekuo dėtos – jos gražios. Juk kituviams nebereikia kietuvių simbolių.
nekrikščioniška
amoralu
nes kieti – tai daug turintys turto, pinigų, valdžios, daug mergų perpisę ir t.t.
vienu žodžiu – darbo ar komunistų partijos nariai
Pradžioje buvo k i t u v i a i, paskui k i e t u v i a i s patapo ….
cia apie Bernarda Gailiu ir kitus is Kietuvos?
Didžiulė pagarba autorės išmonei (kūrybos ir juokavimo prasme). Bet nesutikčiau, kad „kietumas” bet kokia savo prasme yra panacėja. Didis Laodzi yra pasakęs: „Tylus nugali garsų, minkštas nugali kietą, silpnas nugali stiprų”. Paradoksas?.. Nemanau. Veikiau, nesuprasti dėsningumai. Be to ir pagarba iš baimės mažai ko verta. Tą liudija istorija. O šiaip jau raganos būna išmintingos ir visai ne blogos. Čia gal daugiau inkvizijos laikmečiu suformuoti stereotipai vis „kiša koją” 🙂 Manyčiau, kad šios raganos tiesiog pakišo mums lagaminą su dvi-tri-x+n-gubu dugnu išimtinai tik iš savo gero būdo 🙂 ir norėdamos, kad mes patys tiesą atrastume. Juk niekam nereikalinga tiesa, patiekta ant lėkštutės su mėlynais pakraštėliais. O geraširžiai kiškučiai yra tiesiog jų agentai, taip pat mums gero linkintys. Ir viskas tik tam,… Skaityti daugiau »
kad pakeitus vieną raidelę įvyktų stebuklas. Perskaičiau, kad”– Raganos sakė, kad jei tik kituviai prisimintų kažkada buvę kietuviais,…”, bet … alkoholikui, narkomanui ir kitiems apkerėtiems ir savo valios nebeturintiems reikia pagalbos. Taip anie susiburia į AAA ir kalbasi, taip su Dievo pagalba išsivaduoja iš prakeikimo ir tampa normaliais žmonėmis. Vadinasi, svarbiausia visiems susėsti prie bendro stalo, nustoti vienas kitą kaltinti ir, kaip nuostabusis mūsų popiežius Pranciškus pataria ir truputi jį perfrazuojant sakau – „Kaip tai padaryti? Pasak popiežiaus, labiausiai reikia dialogo. Dialogo tarp žmonių, tarp visuomenių ir jas sudarančių grupių. Reikia laikytis taisyklės: „pirmiausia Lietuva, paskui mes“. Problemos, kurių turi „mes“, nėra antraeilės, tačiau pirmumas turi būti skirtas Lietuvai. Lietuvos viduje reikia daugiau dialogo, reikia daugiau įsiklausymo… – vienybei grėsmę… Skaityti daugiau »
kai viena maža raidė „g” buvo nugrimuoa „t” godai tapo gotais; kad ir kaip begrimuotum „l” pagal grimo dėsnį „l” į „k” nevirs, pasakos liks pasakomis bet dėl vokiečių ir Vokietijos pavadinimų derėtų susimąstyti kodėl Vokietiją ir vokiečius nevadiname Dočlendija, Dočija ir dočiais?
gal tuo TĖVELIU sutiktu būti naujai išrinktas prezidentas Gitanas Nausėda. Gal jis su Dievo pagalba susodintų lietuvaičius už vieno stalo ir prašnekintu juos atsiverti?
,,Iš ko pažinsi lietuvį? Iš kinkų drebėjimo”. Pamenate, kas taip rašė? Bet garsiai to šiandien negalima sakyti – dar šimašiai išgirs 🙂 . MES ESAME TOKIE PAT DIEVO KŪRINIAI, kaip ir kiti 7 milijardai. Nustokime drebinti kinkas ir pasijuskim pagaliau orūs. Kaip svetimieji nemurdys mūsų į purvą, jei patys niekieno neverčiami jame voliojamės ir piktinamės tautiečiais, kurie atsisako tai daryti? Nustokim kaip pasiutę suktis ratu ir kąsti sau į uodegą. Niekas pasaulyje to neįvertins. Ir jokių tėvelių čia nereikia – suaukim pagaliau PATYS.
Pasaulis ir eina į pražūtį, nes vadovaujasi savo gava. Po vieną mus naikina, kaip musytes su plekšne.
,,Pasaulis” vadovaujasi savo galva, nes gavo laisvą valią, kurios net Dievas nesiima pažeisti. Bet juk būtent tai ir įpareigoja kiekvieną ,,pasaulietį” prisiimti atsakomybę pirmiausia už save patį, o paskui jau ir už pasaulį. Infantilizmas nei žmogaus, nei pasaulio neišgelbės. Ir nustokite skleisti apokaliptines nuotaikas, tiesiog pajudinkite užpakalį, kad koks ,,tėvelis” nenudobtų kaip tos musytės 🙂 .
„Infantilizmas” – (lot. infantilis – vaikiškas) – organizmo raidos sutrikimas: suaugęs žmogus turi vaikystės amžiui būdingų fizinių ir psichinių bruožų; ???
ir sakau, kad užteks, kaip akliems viščiukams vadovautis savo galva. Nueita taip toli, kad baigiame susinaikinti visose srityse, net kertame šaką ant kurios patys sėdime (šeimų naikinimas, gyvybės naikinimas, ekologija ir t.t.). Dievas mums siunčia pranašus, kaip popiežių Pranciškų, kuris pastoviai mums įspėja apie negerus dalykus ir pataria, kaip išsiruopšti iš prarajos.
O argi ne raidos sutrikimas, kai tautiečiai nesugeba apginti nei savo valstybės, nei jos kūrėjų, bet žiūri slaptiems ir atviriems priešams į burnas: o ką jie pasakys? Argi ne raidos sutrikimas, kai pilnametis žmogus rėkia: ,,Bėkim, žvėrys, dangus griūva!”, na, nebent koks tėvelis saugiai paslėptų po savo skvernu? Dėl ,,fizinių bruožų” nežinau, bet dėl psichinių… ,,Vaje vaje, kaip blogai TOJE Lietuvoje”, ,,Vaje vaje, ir kur ritasi TAS pasaulis” – ne psichinio sutrikimo įrodymai? Ką ir nuo ko apginti gali toks žmogus? Kokia jo paties gyvenimo vertė? Tai bent įsivardink, žmogeli, kas esi tu pats, ką gali šiame pasaulyje nuveikti, niekšui pasakyk, kad jis niekšas, teisiajam ranką paspausk – jau ir tuo būsi kažką reikšmingesnio nuveikęs. Baisu, nedrąsu? Tai ar tu… Skaityti daugiau »
Žmonės sako: ,,Dangus aukštai, popiežius toli”. Bet TU, ŽMOGAU, esi čia ir dabar, tai kodėl nepasinaudoji tomis ,,pranašystėmis”? Popiežius irgi tik žmogus,- kai kada pasako tiesą, kai kada suklysta. Jis ne Dievas – ne visagalis ir ne visažinis. O ką siūlai tu? Visiems atsisakyti savo galvų ir laukti, kas ką pasakys? O jei nieko nepasakys? O jeigu ir pasakys, bet tai neturės jokio poveikio, kaip matome dabar? O jei pasakys ne tas, kas turi ką pasakyti? Ir kas tave taip auklėjo? Leninas? Stalinas? TSKP istorijos specialistai? Dabar šimašynas ir Briuselio klerkai? Gal susirask tą SAVO galvą, užsidėk atgal ant pečių, ir daug kas paaiškės. Dievas žmogui galvą davė juk ne vien tam, kad į uodegą lapų neprikristų, bet kad geriau… Skaityti daugiau »
Tiesos.lt redakcija pasiūlė Petro Plumpos straipsnį „Laisvė ieško gyvenimo tikslo” apie tai, „kaip kvėpavimas gali būti sunkus, taip ir galimybė naudotis laisve gali būti sunki – protui ir sąžinei. … Žmogaus, kaip Dievo kūrinio, pradinė Laisvės sąlyga yra Tiesos pažinimas ir sąžinės suverenumas. Nes vergas ne tas, kurio kūnas grandinėmis surakintas, bet tas, kuris prarado minties ir sąžinės laisvę. Todėl ir tautos gražiausia šventovė ta, kuri pastatyta žmogaus širdyje ir kurioje nuolat atiduodama pagarba Tiesos ir Meilės Dievui. Tik tada tauta būna tikrai laisva.”