Kartą gyveno tauta, kuri vadinosi kituviai. Toks buvo jų vardas, mat jie labai mėgo pokyčius. Visokius. Tai reformą kokią padarys, nors prieš tai tą sritį jau dešimtį kartų būtų reformavę. Tai kokias lenteles ar paminklus mieste pakeis, nes tie patys gi greit nusibosta. Tai patys, šiandien pabuvę trispalviai, rytoj, žiū, jau puošis šešiomis ar net visomis septyniomis spalvomis. Arba vakar dar buvę vienos partijos atsidavusiais nariais, rytoj jau tik šmikt šmikt – ir pas ideologinius priešininkus benulapatavę ir šiltam poste beįsitaisą…
Žodžiu, kur bepasisuktų, visur jiems reikėjo kažką keisti. Niekas negalėjo būti taip, kaip anksčiau. O kaipgi – juk baisi stagnacija ir atsilikimas nieko nekeisti būtų! Prieš kaimynus, draugus ir partnerius klaiki gėda – ne kitaip. Todėl viskas ir turėjo būti vis kitaip. Tam, kad atitiktų kažkieno kito sugalvotus kriterijus beigi standartus. O didžiausiu ir labiausiai trokštamu kaitos pasiekimu buvo laikoma, jei kuriam kituviui pavykdavo visiškai transformuotis į kažką visiškai kita, kas su likusiais kituviais nebeturėtų nieko bendra. Čia tai aukščiausias kaitos pilotažas ir pavyzdys! Bet tik retam tai iki galo padaryti pavykdavo… Kiti tik apsimesdavo pasikeitę, bet už tai labai mėgo šaipytis ir niekinti tuos, kurie keitėsi lėčiau nei jie.
Taip ir gyveno kituviai nuolatinėje kaitoje, nes tik joje matė gyvenimo grožį, pažangą bei prasmę. Ir toliau būtų taip keitęsi, jeigu netyčia nebūtų pastebėję vieno keisto dalyko. Drabužiais ir spalvom vis kitom kasdien persirengti nėra labai sunku ar sudėtinga. O jei kalbėtume apie tikėjimą? Mat kiekviena gentis ar tauta turi savą, tam tikrais pasakojimais grįstą istoriją, kurią laiko tikra ir sektina. O čia ėmė kituviai vis labiau pastebėti, kad jų pasakojimai irgi nejučia pradeda keistis. Tai vietoj vieno simbolio kitas nemačiom įsibruka. Tai koks ritualas pradėtas atlikti nebetaip, nei senoliai pamena anksčiau buvus. Bet svarbiausia, tie didvyriai, kurie dar vakar buvo visuotinai gerbiami ir šlovinami, šiandien jau, kaip kituviams buvo iš aukščiau pasakyta, pasirodo, nebuvo jokie didvyriai, o netgi priešingai – tikri niekšai ir blogiečiai. Kaip, žinokit, galiausiai, ir patys praeities kituviai su visa jų istorija. Visi sulig vienu. Blogi ir niekingi, o apie jų nepažangumą beigi atsilikimą jau ir kalbėt tapo nepadoru…
Ir nežinojo kituviai, kad nuo šito kaitos pragaro, kurį jie laikė gerbūvio ir laimės pažadu, kaip ir visi tokie pažadai, išsipildysiančiu „ant švento Niekados“, juos gali išgelbėti viena vienintelė, bet pati slapčiausia paslaptis. Ir tą paslaptį žino tik kelios baisios raganos, kurios gyvena tamsiame ir gūdžiame miške.
Nori sužinoti tą paslaptį? Paslaptį apie vieną raidelę, kuri, lyg burtų lazdele pamojus, galėtų pakeisti visiškai visą kituvių ir Kituvos gyvenimą ir išvaduoti juos iš begalinės ir beprasmės kaitos prakeiksmo?
Iš akių matau, kad nori. Taigi, klausyk… Pala, klausi, o iš kur aš žinau tą paslaptį, jeigu jos nieks, išskyrus tas piktąsias raganas, nežino?
Aš irgi nežinojau. Iki pat praėjusio vakaro. Ir būčiau nežinojusi, jeigu tik, man prie laužo pamiškėj sėdint ir ugnelę tyliai sau kūrenant, nebūtų iš miško išlindusi porelė kiškučių. Anie buvo labai sušalę ir pasiprašė prie ugnelės pasišildyti. O kad jau leidau, kiek atkutę ir išdrąsėję, iš to dėkingumo ėmė man ir šią baisią paslaptį atskleidė, kurią, krūmuose tupėdami, buvo kažkada girios glūdumoje nugirdę piktas raganas porinant.
Pasirodo, piktosios laumės raganos, nebežinia dėl ko užsirūstinusios, prieš daugelį amžių prakeikė kituvius amžinai, niekad prie jokio patvaresnio rezultato nevedančiai kaitai. Ir išvaduoti nuo šio baisaus prakeiksmo juos galėtų vienas vienintelis dalykas – mažytė raidelė. E.
– E? – net atsilošiau atgal išgirdusi tai sakant vyresnį ir drąsesnį kiškį. – Nieko nesuprantu….
– Taip, E, – abu kiškiai įnirtingai ir sutartinai palinksėjo galvom.
– Raganos sakė, kad jei tik kituviai prisimintų kažkada buvę kietuviais, kurių visi bijojo ir gerbė, jie nustotų bandyti nebebūti savimi ir nuolat ieškoti, ko nepametę. Jie liautųsi darę reformas dėl reformų ir pokyčius dėl pokyčių. Jiems nebereikėtų nuolat bandyti pasikeisti ir ieškoti sau vietos kažkur kitur pasaulyje, nes jie jau turi savo vietą po saule. Jie niekam nebeleistų šaipytis ir šmeižti savų didžiavyrių ir perrašinėti istorijos. Jie vėl atgautų orumą ir galėtų būti laimingi, ne taip, kaip kas nors kitas, o tik taip, kaip jų širdis trokšta. Jei tik žinotų šią didžią paslaptį…
– Oooo…, – norėjau klausti, bet kiškiai, užbėgdami mano klausimui už akių, viens per kitą skubėjo paaiškinti.
– Raganos juokėsi, kad jie šito niekad nesužinos. O nežinodami iš tiesų esą kietuviai, jie galiausiai nusikamuos po nepavejamų pokyčių našta ir išnyks. Ir tuomet jų gražiąją Kietuvą su tyriausiu Žemėje vandeniu, derlingiausiu dirvožemiu, švariausiu oru ir nuosaikiu klimatu užims kitos gentys beigi tautos, kurios čia atklys besigelbėdamos iš pernelyg pavojingų gyventi ar išdegusių savo kraštų. Bet kituviai dar galėtų viską pakeisti, jei tik žinotų vienos raidelės paslaptį ir prisimintų, kokie galingi ir didūs iš tiesų jie yra.
Nei aš ten buvau, nei alų midų su raganomis gėriau. Sakau tik tai, ką man miško žvėreliai paporino. Paiki jie ir naivūs, galėjo raganų pokalbį blogai nugirsti ar ne taip suprasti. Tad spręskite patys, tikėti kiškučių šneka, ar ne…
Pasakėlės pabaiga.