Vėlyvojo sovietmečio vaikų pamiltoje Vytautės Žilinskaitės apysakoje-pasakoje „Kelionė į Tandadriką“ savartynan turėję pakliūti žaislai netikėtai miške aptinka kosminį erdvėlaivį ir leidžiasi į tarpplanetinę kelionę. Jų tikslas – pasiekti žaislų rojumi laikomą planetą Tandadriką, kurioje tikisi būti sutaisyti ir sutvarkyti. Pakeliui jie išsilaipina tai vienoje, tai kitoje planetoje, kur patiria įvairių nuotykių ir pavojų. Viena jų – Žėručių planeta, gyvenama į elniaragius panašių vabalų. Jie užsiima tuo, kad ieško ir gludina žėručius, iš kurių stato didingą žėrintį bokštą. Tačiau naktį jie slapta atsliūkina prie jo, kad išsiluptų žėručių ir, kiek paneša, parsitemptų į savo urvelius. Taip bokštui gresia likti niekaip nepabaigiamu projektu…
Žaislai greit įsitikina, kad vabalai tiesiog pamišę dėl blizgančių daiktų. Jie be ceremonijų privatizuoja ir žėrinčius keleivių daikčiukus, o bandantiems juos ginti skaudžiai žnybia. Keletas kosmoso keliautojų net paimami nelaisvėn, kad nuo ryto iki vakaro kastų ir gludintų žėručius ir iš jų mūrytų bokštą. Žaislams vos ne vos pavyksta išsigelbėti, mat gavę vado įsakymą, vabalai puola užkasti į smėlį jų kosminį laivą su dalimi jo įgulos viduje. Jie išsilaisvina ir palieka nedraugišką planetą tik nušovę vabalų vadą.
Pamėginkime įsivaizduoti, kaip Žėručių planeta gyvena toliau. Tikriausiai vabalai išsirenka naują vadą, gal net kas kokius ketverius ar penkerius metus ima organizuoti jo rinkimus, kuriuose gali dalyvauti visi norintys. Naujasis vadas paskelbia naują santvarką – vabalokratiją. Nuo šiol visi vabalai bus lygūs ir laisvi ir statys Žėrintį Bokštą savanoriškai, mat iki tol jie paklusdavo senojo vado telepatinėms galioms.
Bemat kyla vabalokratiški ginčai, ar Žėrinčio Bokšto anga turi, kaip iki šiol, būti atsukta į rytus ar, kaip siūlo kiti, pažangesni, vabalai, į vakarus. O gal, kaip reikalauja nedidelė, bet rėksminga grupelė, jį iš viso reikia nugriauti, kad vabalai būtų galutinai išlaisvinti nuo nepabaigiamos statybos naštos.
Kai kurie vabalai prie akropolio net ima statyti naują bokštą, bet kažkodėl į statybvietę gabenamas žėrutis nuolat pakeliui kažkur dingsta ir ši statyba galiausiai apleidžiama, lieka žiojėti tik pamatai…
Ilgainiui vabalų visuomenė sudėtingėja, randasi įvairių sluoksnių bei profesijų. Kai kurie statybininkai įsigudrina žėručius nugvelbti dar prieš juos atgabenant prie bokšto, jiems nebereikia jų tykoti naktį. Jie įsirengia prabangius urvelius, kurių visi paviršiai nusagstyti žėručiais. Pastariesiems saugoti prireikia sargybinių.
Vadas įsitaiso gausią patarėjų-padėjėjų-referentų-asistentų palydą, kuri atleidžiama nuo žėručio kasimo ir gludinimo, bet daug jo gauna už savo be galo reikšmingą, tik nematomą darbą.
Metams bėgant pastebimas keistas dalykas – vado telepatinės galios silpsta, todėl dalis vabalų liaujasi jo klausyti ir nebenori statyti bokšto, o kai kurie net pabėga į kitas šalis. Šiai problemai spręsti išmintingieji patarėjai-padėjėjai išranda Reitingą ir iš kažkur atsitempia Stačiakampę Dėžę. Niekas nežino, kas tai yra, bet šie dalykai veikia net efektyviau nei telepatija. Kai kurie vabalai net spėja, kad Reitingas yra milteliai, ištirpinami vandentiekio sistemoje, ir todėl jį geriantiems vabalams vadas ir jo palyda ima atrodyti tokie autoritetingi, mieli ir nuostabūs, o jo priešai – bjaurūs. Bet esama ir teigiančių, kad tai tiesiog kažkoks vabalams patinkantis feromonas, kuriuo apsipurškia vadovybė, ir tai ją daro tokią patrauklią ir solidžią, kad norima jai paklusti.
Tačiau Stačiakampės Dėžės poveikis dar didesnis. Po tokią dėžutę įsitaiso kiekvienas urvelis ir vakarais, suplukę po darbų, vabalai mėgsta į ją žiūrėti. Nes ta dėžė irgi yra blizganti ir joje sėdintys blizgiai apsirėdę vabalai maloniai ir suprantamai paaiškina, kas yra gerai, o kas blogai. Labai patogu – nereikia pačiam galvoti! Galvojančių savo galva vabalokratijoje nieks nemėgsta. Juos pravardžiuoja prapiesoriais, iš jų juokiasi, o kartais, pramogos dėlei, net skaudžiai sužnaibo. Kad praeitų noras galvoti ir durnus klausimus kitiems, ypač vadovybei, uždavinėti.
Dar vabalai labai pamėgo švęsti. Būna, susirenka visi prie Žėrinčio Bokšto, vadas pasako įkvepiančią kalbą apie artėjančią Bokšto statybos pabaigą ir tada stosiančią visuotinę gerovę ir iškilmingai įmūrija į sieną keletą žėručių. Kas kad bokštas nuo slapto žėručių lupimo jau tiek nugnaibytas nuskabytas, palinkęs, žiojėjančiom angom. Visi apsimeta, kad to nemato, džiugiai pamojuoja vėliavėlėm, paploja.
Arba, būna, pagauna kokį mažytį žėrutį slapčia urvelin tempiantį vabalą ir viešai išperia, kad kitiems būtų pamoka, jog juos geriausia gabentis sunkvežimiais, tada nieks nesulaikys.
O neseniai atsirado net tokių vabalų, kurie ėmė kitiems aiškinti, kad turi išskirtinę Teisę, pasilypėję ant kitų vabalų nugarų, nusilupti aukščiau pritaisytus dar likusius žėručius. Jie tai aiškina tuo, kad jų protėviai mat patyrė ypatingą senojo vado priespaudą, todėl jiems dabar būtina Tolerancija ir Kompensacija (dar keli sudėtingi žodžiai, į kurių reikšmę vabalai nenori gilintis.)
Žodžiu, viskas gerai mūsų Žėručių planetoje. Gyvenimas nestovi vietoje, virte verda. Vabalai tikisi kada nors užbaigti savo Blizgantį Bokštą ir tada stos visuotinė laimė ir džiaugsmas.