Šį belgų menininko kūrinį prisiminiau stebėdama pastaruosius įvykius Vilniuje, ypač visus tuos besiturškiančius ir bekrykštaujančius „pliažo“ smėlyje.
Taigi, turime paplūdimio imitaciją pačiame miesto centre, pagrindinėje reprezentacinėje sostinės aikštėje, pasižyminčioje istorinėmis ir memorialinėmis vertėmis. Jos istorija, nors ir pastarosios rekonstrukcijos išdarkyta ir semantiškai sujaukta erdvė ir ypač artimosios apsupties ženklai šaukte šaukia apie specifinę vietos aurą ir viešosios pagarbos poreikį čia vykusių skaudžių įvykių dalyviams ir aukoms.
„Tai negi būnant čia reikėtų tik raudoti?“ – pašiepia mero šalininkai, kuriems Lukiškių trikampyje (teismo rūmai, kalėjimas, egzekucijų aikštė) kankintų ir nužudytų laisvės kovotojų priminimas tereiškia laisvę linksmintis, pramogauti ir nežabotai vartoti. Betgi bet kuris nuosaikumo ir sakralumo pajautos nepraradęs žmogus, bent apgraibom žinantis XIX–XX a. Lietuvos istorijos įvykius, nujaus, kaip dera ar nedera elgtis aikštėje, kurioje, nestokojant išminties, puikiai įmanoma suderinti tiek pagarbos vietai, tiek ir visuomenines ar rekreacijos funkcijas.
Akivaizdu, meras taip trolina vilniečius. Meras kerštauja. Meras kiršina visuomenės grupes. Meras piarinasi tikėdamasis pritraukti elektoratą savo partijai. Meras ir jo partija tokiu būdu auginasi būsimą elektoratą. Meras eilinįsyk veikia savavališkai tęsdamas naktinę istorijos politiką, visus kitus pastatydamas prieš savo sprendimų įvykusį faktą. Bet ar išties turime merą? O gal jis, kaip ir „paplūdimys“, tėra simuliakras (kas nežino, simuliakras yra tiksli kopija daikto, kurio nėra)?
Juk miesto, juolab sostinės meras, paprastai yra vyriausias ūkvedys, atsakingas už miesto tvarką ir švarą. Ne jo reikalas (nebent laisvalaikiu) užsiimti istorija ar pedagogika, perrašyti miesto praeitį ar atkakliai ugdyti miestelėnuose tokias vertybes, kurios jam atrodo tinkamos. Kitas toks istorikas ir pedagogas, tiesa, ne meras, kiek aukštesnėse pareigose esantis, vienoje kaimyninėje šalyje ką tik irgi pasidalino savo istorinėmis įžvalgomis apie Molotovo-Ribbentropo paktą ir Baltijos šalių okupaciją. Bet kaip ir ano istoriko iš Kremliaus, mūsų mero istorinių interpretacijų profesionalūs istorikai ir piliečiai (ar bent dalis jų) kažkodėl neįvertino. Tiksliau, įvertino. Atitinkamai.
Štai pabandė mūsų meras-istorikas teigti, kad tūlas Birželio sukilimo dalyvis ir nacių bei sovietų kankinys Jonas Noreika buvo baisus žydšaudys, o ėmė ir atsirado šaltinių, kad jis, priešingai, žydus per karą gelbėjo, dargi vadovavo jų gelbėtojų tinklui. Panašiai nutiko ir kitam „žydšaudžiui“ – sukilimo organizatoriui Kaziui Škirpai – irgi tapusiam mero rūstybės taikiniu. Neseniai paskelbti duomenys, kad jis prisidėjo gelbstint žymų chasidų rabiną ir jo palydą. Tad ką dabar merui-istorikui daryti? Ogi nenusiminti! Ir tiesiai per 79-ąsias Birželio sukilimo metines atidaryti smėlio dėžę vietoje, kuri natūraliai labiausiai tinka laisvės kovoms atminti.
Ir ką jūs jam?
Kas, kad mieste nyksta, nevykusiai rekonstruojamos arba įžūliai užstatomos architektūrinio paveldo vertybės, darančios šį miestą išskirtinį. Kas, kad Vilnius apšnerkštas, jo infrastruktūra apleista ir netvarkoma, o pradėti ir nebaigti visuomeniniai projektai badyte bado akis. Ne šio mero – „autoritetingo“ istoriko ir „iškilaus“ edukatoriaus – nenuilstamai mokančio mus tolerancijos, antihomofobijos ir socialinio jautrumo, tai reikalas.
Bet jeigu jam per visus šiuos svarbius rūpesčius išties nebelieka laiko užsiimti savo tiesioginėmis pareigomis, gal paprašykime mero simuliakrą pailsėti ir užleisti vietą kitam, tikram merui, kuris sugebėtų pasirūpinti ne tik savo slaptųjų šeimininkų poreikiais ar nuosavos partijos piaru, bet ir sostine?
Kita vertus, o kas gi yra tie, kurie demonstruoja stebėtiną pakantumą tokiam intensyviam valstybės sostinės (primenu, ji jau pervadinta ir intensyviai verčiama į G tašką) (pa)tvarkymui? Ar turime tikrus, ne simuliakrinius politikus – tikrą Prezidentą, tikrą, o ne žaislinį Parlamentą, tikrą, piliečiams atstovaujančią Vyriausybę, kurie suvoktų, kas dera ir kas nedera tikriems valstybininkams? Ar buvo bent kokia jų reakcija į Venecijoje apdovanotosios „Marina“ simuliaciją Europos šalies centre, nacionalinės svarbos atminties vietoje? Bent aš negirdėjau. Tad kam tarnauja jie?
*pornokratija – kekšių valdžia, šiais laikais jos būna visų pažangiujų 72 lyčių.
Nuotraukoje – Felicieno Ropso „Pornocrates“, 1878.