Velykos glumina. Joms trūksta aiškios, visiems suprantamos žinutės. Todėl taip paplitę jos vargani pakaitalai – pavasario šventė, gamtos atgimimas ir pan. … Tai ne Kalėdos, kur net netikinčiam suprantamas džiaugsmas sulaukus naujagimio. Jei ne sava, intymi, tai bent netiesiogiai atpažįstama, žmogiška patirtis. Čia kitaip. Nieks dar negrįžo iš kapo. Net zombiu virtęs. O juk net toks variantas, sprendžiant iš siaubo filmų industrijos, atrodytų labiau tikėtinas, nei numirti ir prisikelti. Gyvam. Tai pranoksta bet kokią vaizduotę. Sakytum, užmigo letargu ar kokia kita mediciniškai nustatoma ir įvardijama tarpinė būklė ištiko, iš kurios įmanoma pabusti. Betgi ne. Kelių dienų vis išmoningesni kankinimai, vainikuoti gyvo kūno prikalimu prie kryžiaus – tik bjauriausiems to meto nusikaltėliams taikytos viešos bausmės įrankio. Galiausiai, užtvirtinimui – šiandien tai būtų kontrolinis šūvis į galvą – ieties dūris į širdį.
Mačiau ieties antgalį Ečmiadzine, Armėnų Katalikų Bažnyčios dvasinio centro relikvijų lobyne. Sakoma, tokių, kurių viena galėjusi būti tuomet Liongino įsmeigta, pasaulyje išlikusios keturios, bet tik dvi iš jų, įskaitant armėniškąją, laikomos vienalaikėmis su biblijoje aprašomais įvykiais.
Šansų išgyventi – lygiai apskritas nulis. Ir visgi. Trečią dieną pasipilę liudijimai: matėme, kalbėjomės, net valgė… Kliedesiai ar samoningai šios naujosios negausios žydų sektos skleidžiamos fake news, bandant vėl susitelkti po šventvagiško lyderio nužudymo? Man patinka šv.Tomas, vadinamas Dvyniu. Jame yra kažkas, ką kiekvienas mokslininkas, nesvarbu, humanitaras ar „tiksliukas“, atpažintų ir įvertintų – sveikas skepsis. „Šnekėkite ką norite, nepatikėsiu, kol nepatikrinsiu, empiriškai neverifikuosiu pats“.
Ir Jėzus ateina, ir jam sako:
– Prašom, verifikuok kiek nori, įkišk pirštą į mano žaizdas…
Stipru.
Apskritai krikščionybėje daugybė sveiku protu nepaaiškinamų ir gluminančių dalykų. Gal jie kanibalai? Juk valgo ir geria savo dievo kūną ir kraują. Net ir simboliniu, duonos ir vyno pavidalu, tai trikdo vaizduotę… Jau nekalbant apie liudijimus jį prisikėlus iš mirties duobės… Kaip tai vertinti, juolab švęsti? Todėl mūsų pragmatiškasis protas ir ieško išeities, verčiau rinkdamasis visus tuos kiaušinius, zuikius ar karklo katinėlius… Atmesdamas galimybę svarstyti neįmanoma šiuolaikinis žmogus pasilieka prie tuščio kapo.
– Dievas mirė! – šauks Nyčė, o paskui jį ir visi tie, kurių krikščionybė seniai nebeįkvepia, atkartodami Didįjį Penktadienį.
– Kurgi tas jūsų dievas? – kvatos sugebėję sukurti tikrą ir empiriškai verifikuojamą pragarą čia, žemėje, nacių ir sovietų koncentracijos stovyklose. Šeštadienio naktis.
– Kas, kas? Dievas? – tai kad neįdomu, nemadinga, neaktualu, bet svarbiausia, jau nebepolitkorektiška apie jį klausti, juolab Jį skelbti – surauks nosį ir paniekinamai nusivieps nūdienių prekybos centrų minios ir gliancinių žurnalų tuštukai – tų minių minčių ir nuomonių įtakotukai.
Lietuvoje dargi sunkiau Velykas švęsti. Čia krikščionybė užsikabino ir ėmė šaknis leisti tik iš kažkelinto karto ir ne be „gimtosios nuodėmės“, nes ne šventų ir meile spinduliuojančių misionierių, o kardu ir kalaviju ginkluotų riterių buvo atnešama, vėliau – svetimą kalbą ir papročius jos pagalba diegiančių, paaiškinant, kad gerajam Dievuliui šita mužikų šnekta nesuprantama, tad derėtų „žmoniškai“ maldos žodžius tarti… Sunkiai, oj sunkiai tas jos medelis stiebėsi aukštyn, tik XX a. pirmoje pusėje galiausiai subrendo ir vaisių davė – katalikišką lietuvių visuomenę. Ir tai tik trumpam. Šalnos iš Rytų pakando medį, nupurtė vaisius, sutrypė pabirusius obuolėlius, kurių tarpe tikrų aukso grynuolių būta – mūsų tautos šventųjų kankinių, sugebėjusių nešti ir liudyti Kristų pačiame žmogaus sukurto pragaro dugne. Net iš kapo duobės. Likusiems čia kirvis šakas genėjo, prie medžio šaknų pakibęs nesyk grąsinosi jį galutinai palaužti. Nepavyko. Vos tik pavasariui stojus atgimė, išlikusios šakos žiedais dengėsi. Atrodė, atsities, vėl sunokins vaisius. Bet sunkiai jie mezgasi, noksta. Sudėtingas ir nelengvai paaiškinamas tas bažnyčių tuštėjimas, kasmet vis labiau per Velykas Lietuvoje, o ir visoje Europoje, regimas. Tam daug išorinių ir vidinių priežasčių.
Bažnyčia formaliai nebepersekiojama, lyg ir viskas gerai. Bet tuomet, kai išties aršiai persekiojo, visiems buvo aiškiau, ir, kad ir kaip paradoksaliai beskambėtų, lengviau. Nes priešas buvo regimas ir akivaizdus. Ginklai prieš jį – taip pat. Šiandien daug sunkiau jį pamatyti, juolab prieš jį kovoti. Lėtai verdamos varlės efektas veikia be priekaištų. Daug kam krikščionybės kultūrinis rūbas atrodo pasenęs, raiškos formos nebeįkvepiančios, dvasia nebeatpažįstama, o jos skelbiamos tiesos keistos ar net kvailos. Antai, sako, popiežius neseniai kojas kažkokiems Afrikos politikams, kurie gal net patys į genocidą įsivėlę, bučiavo 🙂 Įsivaizduojat? Durnius, diskreditavęs savo statusą ir savigarbą, ne kitaip… Taip net kai kurie dori katalikai galvoja ir rašo, pasipiktinę šito pontifiko neadekvatumu.
Tad kur ieškoti Dievo?
Tik ne prie tuščio kapo. Jo čia nebėra. Tik tuštuma, abejonės, vidinės graužatys ir tyla.
Ne ta tyla, kurioje Jis gyvena.
Kai man buvo penkiolika, Pasvalio ligoninėje išoperavo anginą. Kone savaitę negalėjau kalbėti. Tai buvo netikėtas patyrimas, bet labai svarbus. Negalėdama kalbėti buvau priversta klausyti. Daug ką pradėjau pastebėti ir suprasti. Kodėl žmonės – palatos draugės – taip mėgsta taukšti niekus, ką jie tuo bando pridengti ir ką iš tiesų nori pasakyti per plepalų debesį? Daug dalykų tuomet atsivėrė…
Dievas slepiasi tyloje. Iš tiesų tai nesislepia. Tai mes nuo jo nuolat nenuilsdami slepiamės, kaip Adomas krūmuose. Triukšme, išsiblaškyme, paviršutiniškume. Šiuolaikinės technologijos itin parankios ne tik tam, kad pasijustume menamais visagaliais ir kad mums Jo globos ir pagalbos nebereikėtų, bet ir tam, kad užverstų mūsų sąmonę nereikšmingų dalykų mirguliavimu.
Todėl taip sunku, beveik neįmanoma, suprasti Velykų slėpinį. Pačią krikščionybės esmę. Nes be Velykų krikščionybės žinia nebūtų paplitusi po pasaulį ir uždegusi tiekos širdžių.
Žinia, įrašyta ne tik Šventajame Rašte ar tikinčiųjų veiduose, bet išgirstama ir atrandama tik atkakliai trokštant Jį sutikti. Ir atpažinti. Asmeniškai.
Jis atpažįstamas iš džiaugsmo kvapo. Ne lavono, o Mirtį Nugalėjusio pergalės saldybės dvelksmo.
Tad džiaukimės! Gaudeamus!