Profesoriaus Edvardo Gudavičiaus paskaitų klausytis neteko, bet jis buvo mano paties pirmojo „mokslinio“ darbo – pirmojo kurso kursinio apie Bychovco kroniką – vadovas. Tad, nors medieviste taip ir netapau, tam tikra prasme irgi galiu vadintis jo mokine.
Pačiame postsovietinės transformacijos įkarštyje kitų VU dėstytojų – neramių, stresuotų, kaprizingų, niūrių, pretenzingų, nesuprantamų… – tarpe jis išsiskyrė kažkokia nepajudinama vidine ramybe ir besąlygiškai pagarbiu bei betarpišku santykiu su pašnekovu, net jei jis tebūtų fuksas iš gilios provincijos. Tai darė įspūdį ir kėlė nuoširdų pasitikėjimą, juolab žinant jo nepajudinamą autoritetą istorikų bendruomenėje.
Vėliau, jau doktorantūroje, ir pačiai tapus dėstytoja, nesyk teko kartu budėti katedroje vis persimetant vienu kitu žodeliu. Krito į akis jo paprastumas ir nuolankumas kitų poreikiams, atvirumas pasakojant asmeninio gyvenimo, vaikystės epizodus. Jei „niekam jo nereikėjo“, kartais užsnūsdavo.
Pamenu, sykį atsivedžiau į darbą dar mažą sūnų ir tas, pamatęs Profesorių snūduriuojant, priėjęs atidžiai į jį pasižiūrėjo ir švelniai paglostė jam rankovę… Žinojo, kas jis toks. Apskritai, žodis „profesorius“ jam buvo E. Gudavičiaus sinonimas.
Paskutinį kartą susitikome prieš kelis metus reabilitacijos centro sporto salėje, kur atsistatinėjau po operacijos. Buvo kiek juokinga ir graudu stebėti, kaip jaunutės kineziterapeutės vadina jį Edvardu (visus pacientus vadindavo tik vardais), ir švelniai, bet įsakmiai verčia sukti kokią rankeną ar „dviratį“, ką jis darydavo su jam būdinga kantrybe ir nuolankumu.
Kartais persimesdavom pajuokavimais apie savo sunkias ir dažnai nevykusias pastangas, mat mane lengvai atpažino.
– Ar žinote, kas jis toks? – neiškentusi kartą tyliai perklausiau mūsų jaunųjų trenerių.
Merginos nežinojo, tad teko paaiškinti, kad padeda didžiausiam lietuvių istorikui.
Ilsėkis ramybėje, Mielas Mokytojau, buvęs mums visiems pavyzdžiu, kaip būti tikru mokslininku ir tikru žmogumi…