Neseniai žiniasklaidoje paskelbta, kad didžiosios, „tradicinės“, kaip jos save vadina, arba „sisteminės“, kaip jas vadina nesisteminė opozicija, partijos susitarė po rinkimų sudaryti koaliciją. Ją pasirengę formuoti konservatoriai, socdemai paluckininkai, kelių atmainų liberalai, kviečiama ir „darba parcija“, ir visiems pritinkantys tomaševskininkai. Žodžiu, išeitų toks lietuviškas vinigretas, kuriam paskaninti tinka viskas, išskyrus valstiečius-žaliuosius.
Nors lietuviškos politikos kūliavirščiai jau nieko nebestebina ir net tampa nebepadoru klausti, kaip gi ši įvairiaspalvė publika planuoja įgyvendinti iš jų skirtingų ar net formaliai diametraliai priešingų ideologijų kylančias nuostatas, vis dėlto atsakingam rinkėjui, turinčiam tik savaitę galutinai apsispręsti, kam gi atiduos savo balsą, tai matant, turėtų pasidaryti nejauku. Jeigu balsuodamas už, tarkim, Žolės legalizavimo ir Vaivorykštės partiją tuo pačiu paremsi ultrakonservatyvius ir savo katalikiškumą nuolat pabrėžiančius Rytų Lietuvos politikus, kurie „žolininkus“ išties turėtų ko pamokinti išrandant ir skalambijant pasauliui mažumoms neva pastoviai šitame krašte daromas skriaudas ir netoleranciją, tai kaip suderinti klasikines kairiąsias (socialinės sanglaudos, solidarumo, dirbančiųjų interesų gynimo) vertybes su dešiniosiomis laisvės verslui, mokesčių mažinimo ir valstybės kišimosi į privačią sferą ribojimo vertybėmis? Kaip dabar madinga, rinkėjas iškart gaus visą paketą „penki viename“?
Tačiau, jeigu įsižiūrėtume atidžiau, šiame ideologiškai skirtingų ar net priešingų, partijų suartėjimo, gal net susiliejimo troškime ir deklaruojamame siekyje, kuris nė nebeslepiamas nuo rinkėjų, išties nėra nieko stebėtino. Ir kalta čia ne postmodernioji ideologijų mirtis, nors ir be jos neapsieinama, ir net ne būsimosios koalicijos atvirai parodytas valdžios siekis bet kokia kaina.
Visi šitie veikėjai, dailiai nufotošopinti ir dabar mums besišypsantys iš tv ekranų bei gatvių plakatų, iš tiesų priklauso vienai ir vienintelei – Rentininkų partijai – siauram tikrųjų neoliberaliojo režimo naudos gavėjų ratui. Todėl jiems taip lengva rasti bendrą kalbą ir tarpusavyje susitarti. Todėl ir mielų rinkėjų priekaištai ar nusiskundimai, kad rinkiminiai debatai esą tokie nuobodūs ir neįkvepiantys, kandidatai nebeblizga charizma ir erudicija ar bent kiek gilesnėmis mintimis, jau nekalbant apie aiškesnes ir pagrįstesnes Lietuvos raidos vizijas, neturi jokio pagrindo. Rentininkams to visiškai nereikia, jie tik vykdo rentos davėjų nurodymus ir klusniai diegia jų iš viršaus nuleistas pažangiomis apskelbtas „europines vertybes“, kurios su klasikinėmis Europos civilizacijos vertybėmis beturi tiek pat bendro, kiek kiaulė su debesimis. Koks skirtumas, Joną ar Petrą, Domicelę ar Onutę išrinksim, Rentininkų partija ateina ne tam, kad kažką keistų, o tam, kad viskas liktų kaip buvę. Nes jiems ir taip gerai. Jie jau seniai yra pasidalinę vietas prie pačių žuvingiausių europinio ar nacionalinio finansavimo srautų ir įtakos kanalų, tad periodiškai vykstantys rinkimai jiems yra tik nelemta galvasopė, laikinas nepatogumas, kurį sukandę dantis turi atkentėti tam, kad viskas liktų po senovei.
Kam dar stengtis kažką realiai mąstyti, siūlyti, stengtis. Rūpestis vienas – kaip užkirsti kelią bet kokioms grėsmėms, galinčioms pasikėsinti į tokią patogią ir nusistovėjusią tvarką, mesti jai iššūkį. Tam ir dedamos didžiausios pastangos ir priemonės: mistiniai sociologiniai reitingai, skirti viešajai nuomonei formuoti, išmoningai organizuojamas tikrųjų oponentų atribojimas nuo eterio, jų diskreditavimas ar marginalizavimas, kad tik jų potencialūs rinkėjai ginkdie nesumanytų „veltui už juos išmesti“ savo balsą.
Grūmodami kumšteliais kaimynų diktatoriui ir žodžiais remdami demokratijos plėtrą Baltarusijoje, jie pamiršta paminėti, kad per pastaruosius trisdešimt metų patys įsimiklino neblogiau nei taip jų keikiamas ūsočius imituoti demokratines procedūras, netgi be omono lazdų ir atviro piliečių bauginimo pasiekti, kad laisvės erdvė Lietuvoje vis labiau trauktųsi, o visuotinė baimė vėl taptų norma.
Vis dėlto tiems, kurie nebijo savo balso „prarasti“, alternatyva yra. Galite mane kaltinti šališkumu, bet mažųjų nesisteminių, vertybinėmis besiskelbiančių partijų tarpe matau tik vieną dėmesio vertą darinį – Nacionalinį susivienijimą. Nors, atrodytų, daugelis mažųjų kalba panašiai ir deklaruoja artimus siekius, NS iš jų visų išskiria daug kuo. Idėjinis nuoseklumas ir intelektualinė gelmė, žodžių ir darbų atitikimas, kurio daugiau niekur kitur nerasite, įvairialypės kompetencijos ir profesionaliai parengta rinkiminė programa, leidžianti Lietuvos problemas pamatyti sistemiškai ir joms spręsti pasiūlyti tokius pat sistemiškai apibrėžtus kelius.
Bet svarbiausi NS yra žmonės. Turiu omeny net ne partijos vadovybę, nes rinktis vien pagal simpatijas ar antipatijas lyderiams, kas dažnai daroma, būtų naivu ir neatsakinga. Kalbu apie paprastus partiečius, kurie susibūrė ne dėl to nelemtojo lovio, o todėl, kad jiems tapo nebepriimtina Lietuvoje įtvirtinta rentininkų tvarka, leidžianti saujai galingųjų ir įtakingųjų nebaudžiamai tarpti, visiems kitiems palikus verstis kaip išmano, ir joje gyventi jie daugiau nebenori. Todėl visuotinai įsigalėjusiam „gyvulių ūkiui“ jie ir siūlo sąjūdinę alternatyvą, nes ano Sąjūdžio siekiai taip, deja, ir nebuvo realizuoti.
Tikiu šių žmonių nuoširdumu, nematau jų žodžiuose ar veiksmuose klastos ar asmeninės naudos siekimo. Priešingai, pradėjusi labiau domėtis politika, įsitikinau, kad į ją eiti gali tik arba visiškas savanaudis storaodis cinikas, nevengiantis manipuliuoti žmonių lūkesčiais ir teisėtais reikalavimais valdžiai, arba idealistas, nebepaisantis viso to ant jo liejamo purvo vardan aukštesnių dalykų, kuriuos mato Lietuvos gelbėjime nuo šitų vis labiau beveidžiais ir vis sunkiau vienas nuo kito beatskiriamais tampančių cinikų įdiegtos sistemos, tos nykios atmosferos, kurioje darosi vis troškiau kvėpuoti.
Politinė reklama
Platinama nemokamai