Bernardinai.lt
Pirmąkart… Išskyrus pasitaikiusias politines žmogžudystes ar susidorojimus su žurnalistais, naujausioje Ukrainos istorijoje masiškai kraujas iki šiol nebuvo pralietas. Ukrainiečiai neturėjo savo Sausio 13-osios, o ir 2004 metų Oranžinė revoliucija, joje dalyvavusių mano bičiulių teigimu, palyginti su dabartiniais įvykiais, tetruko 17 dienų ir praėjo lyg smagus karnavalas. O kiek dar sužeistų, sumuštų, pagrobtų, kankintų, kasdien bauginamų ir žeminamų žmonių… Ir nežinia, nuolatinė nežinia, kuo viskas baigsis, kaip ir natūralus žmogiškas nerimas ir baimė…
Tačiau, panašu, jie jau nesitrauks. Gaisras plečiasi, pakeliui plėnimis paleisdamas vietinių valdžių autoritetą ir įprastinę tvarką regionuose, pleškindamas Vakarų politologų patogiai sukonstruotas schemas apie „dvi Ukrainas“, futbolo chuliganus paversdamas taikiai protestuojančios visuomenės gynėjais nuo valdžios samdytų banditų – tituškų puldinėjimų… Situacija šalyje keičiasi kasdien, ir, aišku, sunku daryti kažkokius toli siekiančius apibendrinimus, tačiau pastaruosius trejus metus nekart lankiusis Ukrainoje, ne tik Kijeve, bet ir jos vakarinėje ir pietinėje dalyse, daug bendravus su jos žmonėmis, norėčiau pasidalinti keletu pastebėjimų.
Kai pirmąkart atkreipiau dėmesį į Ukrainos vėliavą, prisipažinsiu, pagalvojau, kad jai kažko trūksta. Nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos laikų įprastų trikolorų fone dvispalvė ir dargi raudonos spalvos stokojanti vėliava atrodė nepakankamai mobilizuojanti. Išties ką gi galėtų sutelkti ar įkvėpti lyrinis žydro dangaus ir prinokusio javų lauko vaizdelis? Tačiau ilgainiui supratau, kaip tiksliai joje atsispaudęs Ukrainos paveikslas, visa jos geografija ir geopolitika. Juk tai dėl šitų derlingų žemių tūkstantmečius vyko kova. Tai šitas teritorijas naujaisiais laikais perskėlė ir pasidalino dvi kaimyninės imperijos, kiekviena savaip bandžiusi perkonstruoti jos gyventojų, tuomet dar nelabai susivokiančių, kad ukrainiečiai esą, tapatumą. Austrija-Vengrija, kaip ir vėliau Lenkija, toje srityje lyg ir mažiau pasistengė, tuo tarpu Rusija, kaip ir vėliau sovietai, dėjo išties dideles pastangas siekdami paversti šias žemes eiliniu Rusijos priedėliu, etnografiniu pakraščiu, pasisavinant pačią Kijevo Rusios istoriją…
Nepavyko. Ir tai, nepaisant visos ilgametės intensyvios rusifikacinės politikos ir nuosekliai ugdomos paniekos ukrainietiškumui. Pamenu, važiuojant į Borispolį taksistas man papasakojo, kad industrializacijos metais iš ukrainietiškai kalbančių buvo visuotinai šaipomasi pravardžiuojant juos „kaimu“, mužikais, šiandien sakytume – runkeliais. Normalūs vyrukai, žinoma, kalbėjo rusiškai… Tačiau įdomu, kad, nepaisant Ukrainą nusiaubusio dirbtinai sukelto badmečio – holodomoro, paradoksas, būtent J. Staliną galima laikyti ukrainietiškų žemių suvienytoju. Pradedant 1939 metais, Vakarų Ukrainos „susigrąžinimu“ ir baigiant pokariniu keleto sričių „atsignybimu“ nuo Vengrijos, Slovakijos, Rumunijos, kol galiausiai, 1954 m., Ukrainos rusas N. Chruščiovas atidavė USSR dar ir Krymą. O vėliau ukrainietiškas Dniepropetrovsko klanas su L. Brežnevu priešaky įsitaisys pačiame Kremliuje. Archyviniai dokumentai liudija, kad pats Brežnevas rašydavosi kaip ukrainietis ir tik persikėlęs į Maskvą tapo rusu…
Kai kurių imperijų mirtį galima fiksuoti datomis, įvykiais, vietomis. 1991 m. gruodžio 8-oji, Viskuliai, Belovežo giria… Tačiau kaip apčiuopti ir apibrėžti jų žlugimo ilgalaikes pasekmes, savotišką pomirtinį imperijų gyvenimą? Man šiuo atveju itin simboliška atrodo susirėmimų Kijeve pirmųjų aukų tautybė – armėnas, kurio šeima žlungant Sovietų Sąjungai buvo priversta bėgti į Ukrainą iš karinio konflikto zonos Kalnų Karabache (beje, teigiama, kad Kalnų Karabacho armėnai yra patys kovingiausi, iš jų tarpo Antrojo pasaulinio karo metu kilo daugiausia Raudonosios armijos karvedžių neslavų) ir baltarusis, pasitraukęs čia nuo pilietinių persekiojimų tėvynėje. Abu jie, manytina, Ukrainos išsivadavime iš postimperinės būklės matė ir savo valstybių išlaisvinimo perspektyvą, nes būtent šias šalis posovietinė Rusija labiausiai laiko savo įtakoje, sumaniai manipuliuodama ekonominiais ir energetiniais svertais.
Iš lietuviškos varpinės, nes esame įpratę tapatinti tautybę ir kalbą, žiūrint, gali susidaryti vaizdas, kad rusakalbė ukrainiečių dalis, daugiausia susitelkusi didžiulės šalies pietuose (buvusioje Malarosijoje, aplink Odesą) ir rytuose, lyg ir turėtų būti „mažiau ukrainiečiais“, tad atitinkamai lojalesni Rusijai (čia nekalbu apie 7 milijonus Ukrainos piliečių rusų). Ši idėja atkakliai buvo peršama Oranžinės revoliucijos metu, kai Maidanas, kaip ir visa šalis, buvo pasidalinęs į oranžinius ir mėlynuosius. Tačiau, mano supratimu, analogijos tarp dešimtmečio senumo įvykių nėra visiškai tinkamos. Tuomet tai buvo menkesnio masto, todėl ir lengviau išspręsta politinė krizė (provakarietiški demokratai V. Juščenkos šalininkai prieš rusakalbius V. Janukovyčiaus rėmėjus Rytuose). Pastaroji daug labiau nei tuomet įtraukia geopolitinį ir ypač socioekonominį matmenį.
Nūdien Ukrainos visuomenei ir opozicijai rūpi ne tiek personaliniai, valdžios viršūnių sudėties klausimai (ką parodė ir opozicijos atsisakymas priimti siūlomą premjero postą), o būtent valstybės tolesnio vystymosi perspektyvos. Šalis pavargo nuo nuolatinio murkdymosi posovietinėje sumaištyje ir sisteminėje netvarkoje, kęsti skurdą ir valdžios savivalę, kuri, prezidentu išrinkus Janukovyčių ir susiformavus jo „šeimai“, pasiekė savo viršūnę. Toliau einant šiuo keliu būtų buvęs tikėtinas azijinis scenarijus, tačiau ukrainiečiai – ne tokio mentaliteto žmonės kaip kazachai ar uzbekai. Netgi manyčiau, kad visuomenė sukilo ne prieš Janukovyčių kaip tokį, bet prieš pačią „valstybę-šantažistę“, kurią įkūnija jo asmuo ir kuri neleido sukurti visiems vienodų socioekonominio gyvenimo „žaidimo taisyklių“, tą liudytų ir jau šiomis dienomis besiplieskiantys masiniai protestai Rytuose – tradiciškai laikomoje Regionų partijos įtakos zonoje. Iš čia – ir didžiulės viltys, sietos su (kad ir tolima) eurointegracijos perspektyva, įsivaizduojant Europą kaip civilizuoto gyvenimo erdvę ir pagarbos žmogaus teisėms bei orumui žemę. Ir pamažu augantis nusivylimas tai pačiai Europos Sąjungai vangiai reaguojant į šalyje susidariusią politinio pato situaciją.
Panašu, kad Vakarų europiečiai nelabai orientuojasi, kas išties vyksta Ukrainoje. Štai vakar žiūrėjau prancūzų politologų svarstymus apie galimas Ukrainos krizės sprendimo perspektyvas, kurie man nepasirodė pakankamai įtikinantys. Jų brėžiami Ukrainos ateities raidos modeliai – „belgiškasis“ (jeigu šalis skiltų į federaciją, sudarytą iš vakarinės ir rytinės dalių su priešpriešiais balansuojančiu Kijevu centre), „jugoslaviškasis“ (jeigu kilęs pilietinis karas atvestų prie šalies dezintegracijos) ir dar keletas kitų – demonstruoja nūdienės Ukrainos specifikos neišmanymą. Iš esmės būsimos valstybės sandaros klausimai ukrainiečiams šiandien nėra tokie aktualūs kaip politinio režimo forma – pasirinkimas tarp autoritarizmo ir pilietinės demokratijos, kuri tiesiog mūsų akyse spontaniškai gimsta Ukrainos miestų gatvėse.
Nors politologai pokomunistinės Ukrainos atvejį, šalia tokių buvusių SSRS sąjunginių respublikų kaip Rusija, Baltarusija, Moldova ir Užkaukazės respublikos, iki minėtų įvykių priskirdavo mišriųjų politinių režimų tipui, kuriame išlaikomos formalios demokratinės institucijos, tačiau jos procedūriškai išnaudojamos valdančiųjų sluoksnių didesnei galiai sutelkti ir išlaikyti alternatyvių politinių jėgų laisvo veikimo sąskaita, neseniai priimti „drakoniškieji“, prieš kilusius masinius protestus nukreipti įstatymai jau nubloškė ją į atviros diktatūros būklę, ir būtent tai sukėlė aršų pasipriešinimą, jau pareikalavusį ir galbūt dar pareikalausiantį žmonių aukų.
Mūsų akyse vykstanti „karštoji“ Ukrainos istorija taip pat parodo, kad ekstremaliose situacijose žmonės pajėgūs atskleisti ir tai, kas juose yra tauriausia bei gražiausia, ir kraštutinį žiaurumą. Kaip neprisiminti kažkada Briuselyje vykusio pokalbio su vienu belgų politologu, kuris darė tyrimą apie „dainuojančias Baltijos šalių revoliucijas“ ir, mano paklaustas, kodėl pasirinko būtent šią temą, atsakė, kad jam „atrodo nuostabu, kaip šiais laikais žmonės dar gali aukotis už tėvynę“. Išties tai laikas, kai nukrenta kaukės, o įprastinė politikų demagogija nebetenka savo galios.
Lietuva ir Ukraina tris kartus istorijoje yra buvusios bendroje valstybėje – LDK (vėliau – Abiejų Tautų respublikoje), Rusijos imperijoje ir Sovietų Sąjungoje. Iš čia ir taip lietuviškai ausiai maloniai skambantis ukrainietiškas дякуй, дякуэмо. Pakeliavę po Ukrainą rastume ir ne vieną lietuvišką praeitį primenantį ženklą – Liubarto Gediminaičio bokštą ir Vytauto restoraną Lucke, Karijotaičių gatvę Podolės Kamenece, Bažnytinės unijos palikimą – graikų katalikų tikėjimą, tokį gyvą ir autentišką vakarinėje šalies dalyje ir t.t. Ukrainos Nacionaliniame muziejuje, Kijeve, Lietuvos kunigaikščių epocha korektiškai atspindėta šalia kitų valstybės istorijos puslapių. Jau tapo įprasta lyginti Vilnių ir Lvovą kaip du įstabius Vidurio Europos baroko miestus… O antisovietinio ginkluoto pasipriešinimo istorijos žinovai prisimins lietuvių ir ukrainiečių ryšius pokariu, kruvinaisiais stalinizmo metais. Jie mus palaikė ir neramiomis 1991 m. sausio dienomis. Savo ruožtu Prezidentas V. Adamkus sėkmingai tarpininkavo sprendžiant 2004 m. Ukrainos krizę. Šiandien, mūsų politiniam isteblišmentui vis dar išnaudojant Ukrainos įvykius daugiausia trumparegiškoms vidinėms kovoms, mes, gyva grandine susikibę Vilniuje, parodėme, kad mums ne vis tiek. Tačiau vien moralinės mūsų paramos, kuri barikadų Ukrainai, žinoma, irgi yra itin svarbi, nepakanka.
Vis dėlto panašu, kad moralinės paramos galbūt reikėtų mums patiems. Ir čia ukrainiečiai galėtų parodyti mums pavyzdį. Spontaniškas savivaldžios visuomenės telkimasis ir taikus protestavimas ne vienam leidžia prisiminimais nusikelti į Sąjūdžio epochą, pasižymėjusią ypatinga bendruomeniškumo ir brolybės atmosfera, kurią liudija ir šiomis dienomis Kijevo Maidane apsilankiusieji.
Ko mes galėtume pasimokyti iš žydrai-geltonųjų? Visų pirma, to, kad jokia valdžia negali uždrausti tautai svarstyti pamatinių savos valstybės būklės ir raidos klausimų ir neleisti priimti visuomenei, o ne tik siaurai politinio elito grupei naudingus sprendimus. Didžiulis atotrūkis tarp valdžios ir visuomenės, jos poreikių ir interesų arogantiškas ignoravimas, klaniškumas, politinio gyvenimo neskaidrumas, korupcija ir teisingumo stoka būdingi ne tik Ukrainai, bet ir vadinamajai demokratinei ir eurointegruotai Lietuvai.
Augantis pilietiškumo slopinimas Lietuvoje pastaraisiais metais verčia rimtai sunerimti. Visokie visuomenės viešai keliami klausimai – dėl euro įvedimo, žemės pardavimo užsieniečiams, gamtinių išteklių gavybos, teisėtvarkos institucijų darbo kokybės, referendumų rengimo tvarkos ir t. t. – jeigu nepavyksta jų ignoruoti ar iškart marginalizuoti, bemat apkurtinami informacinio karo kanonada, atvirai ad hominem išsityčiojant iš šiuos klausimus keliančiųjų, apšaukiant juos priešiškų jėgų agentais, ciniškai išsišaipant iš jų humoro laidose ir pan. Tuo tarpu dalis mūsų politinio isteblišmento, lemtingu Lietuvai metu „kovojusio savo mažąjį karą“, šiandien nesidrovi segėti Sausio 13-osios neužmirštuolės, postringauti apie Baltijos kelią…, o klausimai, buvę gyvybiškai svarbūs tomis dienomis – tokie kaip valstybės suverenumas ir visuomenės sveikatos būklė – šiandien vis agresyviau stumiami iš politinės darbotvarkės, net apšaukiami nekonstituciniais. Skaudžiausia, kad tuo užsiima patys nepriklausomos valstybės architektai, prie jos ištakų stovėję, o šiandien jau atvirai prastumiantys į šiltas vietas savo politikoje dar neapsiplunksnavusius anūkus, nė nebebandydami kaip nors pridengti tokio atviro nepotizmo.
Istoriją rašo nugalėtojai. Dar nežinome, kas nugalės šios žiemos speigo kamuojamoje Ukrainoje ir kaip šie įvykiai bus aprašomi politologų monografijose ar istorijos vadovėliuose. Tačiau žmonių kova su nežabota galingųjų savivale ir cinizmu neturėtų palikti mūsų abejingų, priversti nusisukti vien į savo buities reikalų daržą.