Nors riaušių banga jau lyg ir slūgsta, tai, kas pastaruoju metu vyko JAV, o ir kai kurių Europos didžiųjų miestų gatvėse, verčia ne tik gūžčioti pečiais, bet ir bandyti brautis pro atviros propagandos, į vienus vartus žaidžiančių medijų ir ciniškų politinių manipuliacijų mentalines užtvaras, siekiant suprasti, kas gi iš tiesų vyksta.
Kai kurie riaušininkų veiksmai, kaip antai paminklų kovotojams už vergovės panaikinimą ar kitų priespaudos aukų atminimui išniekinimas ar nuvertimas, tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti visiškai absurdiški ir prieštaraujantys ne tik jų pačių deklaruojamoms vertybėms, bet net ir elementariam sveikam protui. Tai išties atrodytų nelogiška, jei neprisimintume komunistinio „Internacionalo“, ilgą laiką buvusio Sovietų Sąjungos himnu, eilučių (lietuviškas Kazio Binkio vertimas):
Pasaulį seną išardysim,
Iš pačių pamatų ir tuo
Naujai pasaulį atstatysim –
Kas buvo nieks, tas bus viskuo.
Išties, vėl ardomi ne tik senojo pasaulio pamatai, ardoma visa nusistovėjusi tvarka ir papročiai. Ne tik perrašomos, bet tiesiog be apeliacijų ir su pasimėgavimu į šiukšlyną išmetamos istorija ir atmintis. Jų nebereikia. Recidyvistas yra auka, didvyris ir šventasis. Laisvė yra klūpoti, o vergija nepaklusti ideologiniam marazmui. Karas yra taika, o melas vėl tampa tiesa. Rasistas yra antirasistas. Ir atvirkščiai.
Suabejota pačiu žmogaus prigimties pastovumu, apskritai, jos, kaipo tokios, egzistavimu.
Atrodytų, politkorektiškumo diktatūros vidiniai loginiai prieštaravimai jau nebeturėtų nieko stebinti. Štai teigiama, kad kiekvienas yra laisvas prisistatyti esąs tokios lyties ar amžiaus, kokie tik šauna į galvą, aplinkinius verčiant su tuo sutikti, kitaip bus apkaltinti baisia netolerancija (pamenat, buvo istorija apie pagyvenusį diedą, kuris paliko savo šeimą ir vaikus, kad būtų „įvaikintas“ kaip šešiametė mergaitė, besidalinanti kambariu su savo naująja „bendraamže sesute“?). Bet, pasirodo, vaizduotis esant kitos rasės, tamsinti arba šviesinti odą net spektaklyje, jau yra baisus rasizmas, ir veikiausiai artimiausiu metu, dėl šventos ramybės, iš repertuaro bus išimtos Dž. Verdžio operos „Otelas“ ir „Aida“, kaip kad jau buvo cenzūruoti „Vėjo nublokšti“ ar „Uncle Ben’s“ ryžių dizainas…
Nereikėtų tuo apsiriboti. Ir neapsiribojama. Lyg Le Chatelier pusiausvyros principui suveikus, už Atlanto griūnant paminklams vergų išlaisvintojams (šias jų išlaisvintųjų vergų palikuonių nuožmaus keršto akcijas inspiruoja ne kas kitas kaip pati buvusių vergvaldžių – Demokratų – partija), „šiapus balos“ vėl kyla Revoliucijos vado Lenino paminklai. Komunizmo šmėkla vėl klaidžioja po Europą, ir, kaip matėme, ne tik. Atsinaujinusi tokia, išdidžiai apsigaubusi politkorektiškumo vėliava, nuausta iš senų ir naujų ideologinių postulatų mišinio, vėl pasiruošusi viską savo triumfališkam kely nušluoti. Išauginusi armiją karštų pasekėjų ir rėmėjų, tarp kurių – ir mūsiškiai: vaikai, jaunimas. Jiems neberūpi realios socialinės įtampos bei problemos, jomis tik pasinaudojama smarkiau pakurstant neapykantos ir pagiežos ugnį. Nūnai takoskyros kitos, neperžengiamos – biologinės.
Yra amžinos aukos ir amžini kaltieji. Aukos visada teisios, nekaltos, kad ir kiek piktadarybių bepadarytų, už nieką neatsakingos ir nuolat alkanos. Bet jų alkio pasotinti niekaip neįmanoma. Kaip ir išpirkti prieš jas nesuskaičiuojamas istorines skriaudas, kad ir kaip stengtųsi, atgailautų ir kojas bučiuotų visi šitie niekingi opresoriai ir smurtautojai.
Amžinos ir neatlygintinos aukos išradimas, pripažinkime: genialus, nepralaimimas reikalas. O kolektyvinių kalčių ir kaltininkų grupių dauginimas šiame individualizmo amžiuje – dar vienas paradoksas, atmetantis krikščionišką individualios nuodėmės, atsakomybės ir atpirkimo sampratą.
Bet šįkart turime kuo didžiuotis ir mes. Kam daugiau, jei ne mūsų šauniajam merui iš Laisvės partijos šaus į galvą įrengti nuogalių guliavietę vietoje, kur buvo žudomi ir niekinami laisvės kovotojai, ir dar kada – minint Birželio sukilimo datą? Šekit! Gerai čia patrolins visokius patriotus-idiotus su keliom tonom išpilto smėlio, virtualia jūra ir rykliais… Išties šmaikštu.
Bet ką reiškia šis demonstratyvus pervažiavimas buldozeriu per atmintį ir klumpakojis ant kaulų?
Komunistų, kaip ir nūnai liberalų, siekis žmogaus prigimtį perdirbti iš pamatų reiškia, kad ji yra laikoma savaime bloga ir taisytina. Tokiu būdu senieji/naujieji ideologai ropščiasi į vietą Dievo, nesugebėjusio mat šitą dvikojį padarą sukurti bent kiek tobulesnį. Jie tai tikrai žinos, kaip reiktų jį perauklėti!
Itin įtariai žiūrima į bet kokias senojo ir netobulojo žmogaus apraiškas, gestus ar žodžius, vis siekiant įžvelgti juose ką nors blogo, netinkamo ir todėl negailestingai koreguotino – rasizmą, seksizmą, nacizmą ir t.t. Nebe-asmuo gali išties būti nacis, rasistas, patriarchato šalininkas, antisemitas, homofobas ir pan. Ne, tik pažangieji spręs, yra jis toks, ar ne, net jei pastarasis tai ir (žinoma, klastingai) neigtų..
Mūsų akyse atgimsta į totalitarizmą linkusios ideologijos frankenšteinas, sudurstytas iš naujų/senų rasės išskirtinumo fantazmų, pramaišiui su lenininio terorizmo ir nežabotos valdžios užgrobimo mechanikos dalimis. Vėl trinamos ir su pasityčiojimu niekinamos atmintis ir istorija. Vėl žmonės pagal kilmę skirstomi į pažangiuosius ir beviltiškus tamsuolius. Visa tai ir yra rasistinis bolševizmas, oficialiai vadinamas politiniu korektiškumu. Žinokit ir drebėkit!
Prisitaikėlišką bei susikompromitavusią religiją išstumia naujasis tikėjimas, nauja viltis ir nauja meilė. Tikėjimas, kad šįsyk tai jau tikrai pavyks sukurti Naująjį Žmogų ir naują – ideologiškai vienalytę ir paklusnią – visuomenę. Viltis pasiekti laimę perdalijant tai, kas buvo užgrobta, ir ištrynus tai, kas šiam Naujajam Žmogui nereikalinga ir nežinotina.
Privertus mylėti – karštai ir atsidavus – tą, kuris dar neseniai buvo laikomas svetimuoju, priešu. Nekęsti ir gėdintis visko, kas sava, taigi, atsilikėliška ir nepažangu. Su pasimėgavimu ir atsidavimu trypiant ant tėvų ir senelių kapų.